Stapelija milžinė

Stapelija milžinė (Stapelia gigantea) – įdomus Pietų Afrikos kilmės sukulentas, dažnai auginamas dėl neįprastos išvaizdos ir įspūdingų žiedų. Šiuolaikinėje botaninėje sistematikoje ši rūšis kai kur priskiriama Orbea genčiai, tačiau augalų augintojams ir toliau plačiai žinoma kaip milžinė stapelija. Lietuvoje ji dažniausiai auginama kaip kambarinis vazoninis augalas arba vasarą išnešama į šviesią, nuo lietaus apsaugotą vietą.

Augalas formuoja mėsingus, stačius arba šiek tiek svyrančius keturbriaunius ūglius. Jie būna žali, pilkšvai žali ar rausvai žali, o jų paviršiuje matomos minkštos briaunos su smulkiais danteliais. Stapelija milžinė gali išauginti ypač didelius žiedus – jų skersmuo kartais siekia daugiau nei 30 centimetrų. Žiedai dažniausiai būna gelsvi ar kreminiai, išmarginti rausvais, rudais arba purpuriniais taškeliais ir plaukeliais.

Šviesa ir vieta

Geriausiai stapelija auga labai šviesioje vietoje, kur gauna kelias valandas tiesioginės saulės. Tinka pietinė, pietvakarinė ar vakarinė palangė, tačiau prie ryškios vidurdienio saulės augalą reikėtų pratinti palaipsniui. Staigiai perkeltas iš prietemos į saulę augalas gali nudegti. Trūkstant šviesos ūgliai ištįsta, tampa silpnesni, o žydėjimo tikimybė sumažėja.

Laistymas ir substratas

Stapelijai labiau kenkia perlaistymas nei trumpalaikė sausra. Laistykite tik tada, kai substratas visiškai arba beveik visiškai išdžiūsta. Pavasarį ir vasarą, aktyvaus augimo metu, vandens reikia daugiau, tačiau tarp laistymų žemė turi gerai pradžiūti. Rudenį laistymą retinkite, o žiemą, laikant vėsiau, laistykite labai saikingai – tik tuomet, kai ūgliai pradeda pastebimai raukšlėtis. Vandenį iš vazono padėklo visada išpilkite.

Naudokite laidų sukulentams skirtą substratą, papildytą perlitu, smulkiu žvyru ar kitu mineraliniu priedu. Svarbiausia, kad vazonas turėtų drenažo angas, o žemė neužlaikytų drėgmės. Per sunkus molingas substratas yra viena dažniausių šaknų ir ūglių puvinio priežasčių.

Temperatūra ir žiemojimas

Šiltuoju metų laiku stapelijai tinka įprasta kambario temperatūra. Žiemą naudinga laikyti šviesiai ir vėsiau, tačiau augalą būtina saugoti nuo šalčio bei šaltų skersvėjų. Vėsesnis ir sausesnis poilsio laikotarpis padeda išlaikyti kompaktišką augimą bei sudaro geresnes sąlygas žydėti kitą sezoną.

Dažniausios klaidos

• Laistoma pagal grafiką, nepatikrinus, ar substratas išdžiūvęs.

• Augalas laikomas tamsiame kambario kampe, todėl ūgliai ištįsta ir praranda tvirtumą.

• Vazonas parenkamas per didelis, todėl žemė po laistymo ilgai išlieka drėgna.

• Stapelija iš karto pastatoma į kaitrią saulę po žiemos ar laikymo prietemoje.

• Pažeisti ar pradėję pūti ūgliai paliekami vazone, nors puvinys gali greitai plisti.

Įdomūs faktai ir dauginimas

Neįprastas žiedo kvapas nėra ligos požymis. Jis primena pūvančią mėsą ir privilioja muses, kurios laukinėje gamtoje padeda apdulkinti žiedus. Žiedai dažnai būna trumpalaikiai, tačiau dėl įspūdingo dydžio pastebimi iš tolo. Stapelija dauginama stiebo auginiais: nupjautą ūglį reikia kelias dienas apdžiovinti, o tada įsodinti į sausą, laidų substratą. Įsišaknijimo metu laistoma labai atsargiai.

Persodinant rinkitės tik šiek tiek didesnį vazoną ir stenkitės nepažeisti šaknų. Persodintą augalą kelias dienas palaikykite sausai, kad pažeistos vietos apdžiūtų. Tinkamai prižiūrima stapelija milžinė nėra lepi, tačiau jai būtini trys dalykai: daug šviesos, laidus substratas ir saikingas laistymas.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)