Vakarinė tuja

Vakarinė tuja (Thuja occidentalis) kilusi iš Šiaurės Amerikos rytinės dalies, kur natūraliai auga drėgnuose miškuose, pelkėse, upių slėniuose ir kalkinguose šlaituose. Ši rūšis paplitusi Kanadoje bei Jungtinių Valstijų šiaurės rytuose, todėl gerai prisitaikiusi prie šaltų žiemų. Europoje ji auginama nuo XVI amžiaus ir tapo vienu dažniausių dekoratyvinių spygliuočių. Lietuvoje vakarinė tuja visiškai atspari šalčiui, tačiau jauniems augalams svarbu apsaugoti šaknis nuo išdžiūvimo bei žieminės saulės poveikio.

Vakarinė tuja sudaro tankų kūgišką, ovalų arba koloninį vainiką, priklausomai nuo veislės. Jos šakelės plokščios, vėduokliškos, padengtos smulkiais žvyniškais lapeliais, kurie dažniausiai būna sodriai žali. Kai kurios veislės išlieka ryškios žiemą, o kitos šaltuoju metu šiek tiek paruduoja ar įgauna bronzinį atspalvį. Subrendęs augalas gali būti įvairaus dydžio: nuo žemo rutulio iki keliolikos metrų aukščio medžio. Rudenį kartais subrandina nedidelius pailgus kankorėžius su sparnuotomis sėklomis.

Vakarinė tuja nėra tinkamas įprastas kambarinis augalas, nes jai reikia daug šviesos, oro judėjimo ir sezoninių temperatūros pokyčių. Sode ją sodinkite saulėtoje arba lengvai daliniame pavėsyje esančioje vietoje, apsaugotoje nuo nuolatinių stiprių vėjų. Gyvatvorei rinkitės pakankamai erdvės, kad augalai nesitrintų vienas į kitą ir gautų oro. Tujoms netinka vietos, kur po lietaus ilgai stovi vanduo, taip pat labai sausi, įkaitę kampai prie pietinės sienos. Vazonuose auginamos veislės turėtų žiemoti lauke, tinkamai apsaugotos.

Pirmaisiais metais po pasodinimo reguliariai tikrinkite dirvos drėgmę, ypač per sausrą ir karščius. Purenkite tik paviršinį dirvos sluoksnį, nes tujų šaknys išsidėsčiusios gana negiliai, o aplink augalą naudinga paskleisti mulčio iš žievės ar komposto. Pavasarį galima patręšti spygliuočiams skirtomis lėtai veikiančiomis trąšomis, tačiau pertręšti nereikėtų. Gyvatvores kirpkite saikingai, geriausia pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje. Niekada nekirpkite giliai į seną, rudą medieną, nes iš jos tuja dažnai nebeatželia.

Veislinės vakarinės tujos dažniausiai dauginamos auginiais, nes taip tiksliai išsaugoma augalo forma, spalva ir augimo pobūdis. Auginiai imami vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį nuo sveikų, dar nevisiškai sumedėjusių ūglių. Apatinė jų dalis paruošiama, įsodinama į laidų, nuolat lengvai drėgną substratą ir laikoma šviesioje vietoje be kaitrios saulės. Įsišaknijimas gali užtrukti kelis mėnesius. Iš sėklų tujas taip pat galima išauginti, tačiau palikuonys nebūtinai išlaiko veislės savybes, todėl šis būdas dažniau taikomas rūšiniams augalams.

Dažniausia klaida – pasodinti tują per giliai, kai kamieno pagrindas atsiduria žemiau buvusio dirvos lygio. Taip pat kenkia nuolatinis perlaistymas sunkioje, blogai drenuojamoje žemėje, nes pradeda trūkti deguonies šaknims. Žiemą augalai neretai nukenčia ne nuo šalčio, o nuo drėgmės stokos ir ryškios saulės, todėl prieš įšąlant juos reikia palaistyti. Per tankiai susodintos gyvatvorės prasčiau vėdinasi. Venkite ir pernelyg dažno ar stipraus kirpimo, ypač į senas šakas, kurios sunkiai atsinaujina.

Tujas gali pažeisti voratinklinės erkutės, amarai, skydamariai ir kai kurie vabalai, ypač tada, kai augalas nusilpęs dėl sausros. Kenkėjų požymiai yra gelsvėjantys ar pilkėjantys lapeliai, smulkūs tinklaičiai, lipnus paviršius arba pavienės nudžiūvusios šakelės. Per drėgnoje dirvoje dažniau pasireiškia šaknų puviniai, o tankiame vainike gali plisti grybinės šakelių ligos. Pažeistas dalis iškirpkite iki sveikos medienos, pagerinkite oro cirkuliaciją ir venkite laistyti per vainiką. Chemijos imkitės tik tiksliai nustačius problemą.

Vakarinė tuja priklauso kiparisinių šeimai ir botaniškai nėra tikroji kedro ar kadagio rūšis, nors kasdienėje kalboje spygliuočiai dažnai painiojami. Jos žvyniški lapeliai turi aromatingų eterinių aliejų, todėl patrintos šakelės skleidžia būdingą sakų kvapą. Rūšis labai svarbi dekoratyvinėje sodininkystėje, nes iš jos išvesta daugybė skirtingo aukščio, pločio ir spalvos veislių. Tujų gyvatvorės gali slopinti vėją bei suteikti privatumo visus metus. Natūraliose buveinėse šie medžiai neretai auga ant kalkingų, nuolat drėgnų dirvožemių.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)