Barzdotasis vilkdalgis

Barzdotasis vilkdalgis, moksliniu pavadinimu Iris germanica, priklauso vilkdalgių šeimai ir yra plačiai auginamas dekoratyvinis augalas. Tai sudėtingos kilmės sodinis hibridas, susiformavęs iš kelių natūraliai augančių vilkdalgių rūšių ir jų formų. Jo pirmtakai kilę iš Europos bei Vakarų Azijos regionų, kur auga saulėtose, gana sausose vietose. Dėl ilgo selekcininkų darbo šiandien galima rinktis daugybę skirtingo aukščio, spalvų ir žydėjimo laiko veislių. Lietuvos klimatas šiam augalui dažniausiai tinkamas, jei parenkama neužmirkstanti vieta.

Augalas išauga iš storo, horizontaliai dirvos paviršiumi besidriekiančio šakniastiebio. Jo kalavijo formos, melsvai žali lapai sudaro tankią vėduoklę ir dažnai išlieka dekoratyvūs iki rudens. Ant tvirtų žiedkočių išsiskleidžia dideli žiedai, kurių apatiniai vainiklapiai turi būdingą minkštų plaukelių juostą – barzdelę. Žiedai gali būti balti, geltoni, rožiniai, violetiniai, mėlyni ar įvairiaspalviai, kai kurios veislės skleidžia malonų kvapą. Veislės skiriasi aukščiu, todėl vienos tinka gėlyno priekiui, o kitos – fonui.

Šis augalas skirtas auginti lauke, todėl namuose jam paprastai per mažai šviesos ir oro judėjimo. Sode rinkitės atvirą, saulėtą vietą, kur vilkdalgis kasdien gautų bent kelias valandas tiesioginės saulės. Geriausiai jis atrodo grupėmis, prie takų, gėlyno pakraštyje, akmeniniame sode arba šlaite. Aukštesnes veisles sodinkite ten, kur jų neužgoš krūmai ir daugiamečiai augalai. Venkite žemų vietų, kur po lietaus ilgai laikosi vanduo, nes šakniastiebiai jautrūs permirkimui ir gali pradėti pūti.

Kasdienės priežiūros šiam vilkdalgiui reikia nedaug, tačiau svarbu stebėti dirvos būklę ir augalo aplinką. Laistykite tik tada, kai dirva išdžiūvusi, o užsitęsus sausrai palaistykite gausiau ties šaknimis, ne per lapų skrotelę. Peržydėjusius žiedus pašalinkite, kad augalas neeikvotų jėgų sėkloms, tačiau lapus palikite iki rudens. Nudžiūvusią lapiją nukirpkite tik jai visiškai parudavus. Pavasarį galima patręšti saikingai kompleksinėmis trąšomis, vengiant perteklinio azoto, kuris skatina lapus, bet silpnina žydėjimą.

Patikimiausiai barzdotieji vilkdalgiai dauginami dalijant šakniastiebius. Tinkamiausias laikas – netrukus po žydėjimo, kai augalas dar spėja įsišaknyti iki žiemos, nors dalyti galima ir vasaros pabaigoje. Iškastą kerą atsargiai padalykite taip, kad kiekvienoje dalyje liktų sveikas šakniastiebio gabalas ir lapų vėduoklė. Seną, sumedėjusią vidurinę dalį dažnai verta išmesti, o pažeistas vietas nupjauti švariu peiliu. Pasodinus šakniastiebį, jo viršutinė dalis turi likti beveik dirvos paviršiuje, nes per giliai pasodintas augalas gali nežydėti.

Dažniausia klaida – šakniastiebio užkasimas per giliai arba storas mulčio sluoksnis ties jo viršumi. Taip pat netinka dažnas laistymas sunkioje, blogai drenuotoje dirvoje, ypač vėsiu oru. Per daug azoto turinčios trąšos gali išauginti vešlius lapus, bet sumažinti žiedų kiekį ir paskatinti ligas. Klaidų išvengsite pasirinkę saulėtą vietą, pagerinę molingą dirvą smėliu ar kompostu ir nesodindami augalų pernelyg tankiai. Nepamirškite kas kelerius metus išretinti peraugusio kero, nes susigrūdę šakniastiebiai silpniau žydi.

Perteklinė drėgmė ir prastas vėdinimas sudaro sąlygas šakniastiebių puviniui, lapų dėmėtligėms bei rūdims. Puvinio pažeisti audiniai tampa minkšti, nemaloniai kvepia, todėl juos reikia pašalinti, o sveiką dalį persodinti į sausesnę vietą. Ant lapų kartais pasirodo amarų, tripsų ar vilkdalgių kenkėjų, galinčių deformuoti žiedpumpurius ir lapus. Reguliariai apžiūrėkite augalą, surinkite pažeistus lapus ir užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją. Chemines priemones naudokite tik nustačius konkretų kenkėją ir laikydamiesi pasirinkto preparato etiketės.

Barzdotųjų vilkdalgių žiedai vilioja bites ir kitus apdulkintojus, o jų spalvų bei formų įvairovė ypač didelė. Būdingą „barzdelę“ sudaro plaukeliai ant apatinių vainiklapių, kurie gali padėti apdulkintojams orientuotis ir nutūpti. Kai kurios senesnės veislės pasižymi stipriu, saldžiu kvapu, o kitos vertinamos dėl beveik juodų, vario ar dvispalvių žiedų. Šakniastiebiai kadaise buvo naudojami kvapiosioms medžiagoms, tačiau sodininkystėje jų savarankiškai vartoti nereikėtų. Nupjauti žiedai vazoje gali išsilaikyti kelias dienas, jei vanduo reguliariai keičiamas.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)