Daugialapis lubinas

Daugialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) kilęs iš vakarinės Šiaurės Amerikos dalies, kur auga pievose, miškų pakraščiuose ir kalnų slėniuose. Į Europą jis atkeliavo kaip dekoratyvinis sodo augalas, o vėliau kai kur išplito už auginamų plotų ribų. Lietuvoje lubinai gerai prisitaiko prie mūsų klimato ir dažnai sėkmingai žiemoja be ypatingos apsaugos. Laukinėje gamtoje jie gali stelbti vietines rūšis, todėl sode verta kontroliuoti sėklų subrandinimą ir neplatinti augalo į natūralias buveines.

Tai tvirtas, dažniausiai 60–120 cm aukščio daugiametis augalas, suformuojantis kupstą iš delniškai suskaldytų lapų. Lapeliai žali, šiek tiek matiniai, išsidėstę ant ilgų lapkočių ir suteikia augalui dekoratyvią tekstūrą dar prieš žydėjimą. Vasaros pradžioje virš lapų iškyla stačios, tankios žiedynų kekės, kurių spalva gali būti mėlyna, violetinė, rožinė, balta ar dvispalvė. Po žydėjimo subręsta pūkuotos ankštys su sėklomis, todėl augalas gali gausiai pasisėti.

Daugialapiui lubinui tinkamiausia saulėta, atvira sodo vieta, kur augalas gauna bent kelias valandas tiesioginės šviesos per dieną. Jis gražiai atrodo daugiamečių gėlių lysvės viduryje, prie sienos, tvoros ar natūralistiniame gėlyne, tačiau aukštus žiedynus verta sodinti taip, kad jų neužstotų žemesni augalai. Palikite pakankamai erdvės kupstui plėstis ir venkite vietų, kur po lietaus ilgai stovi vanduo. Vėjuotoje vietoje aukštus žiedstiebius gali prireikti paremti.

Vegetacijos metu laistykite tada, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač per sausrą ir žydėjimo laiką. Vandenį pilkite prie žemės, stengdamiesi nešlapinti lapų ir žiedynų. Pavasarį aplink kerą galima paskleisti ploną komposto sluoksnį, tačiau gausiai tręšti nereikia, nes lubinai geba apsirūpinti azotu. Nužydėjusius žiedynus nukirpkite, jei norite paskatinti tvarkingesnį pakartotinį žydėjimą ir sumažinti savaiminį pasisėjimą. Rudenį nudžiūvusius stiebus pašalinkite arba palikite iki pavasario vabzdžiams.

Daugialapis lubinas dažniausiai dauginamas sėklomis, nes suaugęs augalas turi gana jautrią, giliai besiskverbiančią šaknį ir persodinimą toleruoja prasčiau. Sėklas galima sėti rudenį tiesiai į paruoštą dirvą arba pavasarį, prieš tai jas trumpai pamirkius. Daigams išaugus, juos persodinkite kuo jaunesnius, nepažeisdami šaknų. Veislinių augalų savybės, ypač žiedų spalva, dauginant sėklomis gali nepasikartoti. Kerą dalyti galima atsargiai, tačiau toks būdas ne visada būna sėkmingas.

Viena dažniausių klaidų – lubino sodinimas sunkiame, nuolat šlapiame dirvožemyje, kuriame šaknys pradeda trūkti oro ir gali pūti. Taip pat nereikėtų augalo gausiai tręšti azotinėmis trąšomis, nes tuomet išvešėja lapai, o žydėjimas tampa silpnesnis. Jauni augalai kartais pasodinami per giliai arba dažnai judinami, nors jų šaknys nemėgsta pažeidimų. Pamiršus pašalinti ankštis, lubinas lengvai pasisėja ir gali išplisti už numatytos lysvės ribų.

Esant drėgnam orui ir prastai vėdinamai vietai, lubinus gali pažeisti miltligė, rūdys ar įvairūs lapų dėmėtumai. Pažeistus lapus pašalinkite, nelaistykite per lapiją ir pasirūpinkite, kad kerai nebūtų per tankūs. Per šlapioje dirvoje galimas šaknų puvinys, kurį dažniausiai rodo vystimas ir rudavimas, nors žemė išlieka drėgna. Jaunus ūglius kartais apninka amarai, o sultingais lapais gali domėtis šliužai. Kenkėjų kiekį padeda mažinti gera augalo priežiūra ir reguliarus stebėjimas.

Lubino šaknys priklauso pupinių šeimai būdingai sistemai, kurioje gyvenančios bakterijos padeda augalui pasisavinti atmosferos azotą. Dėl to lubinai gali augti ne itin derlingoje dirvoje, nors geriausiai atrodo purioje, neužmirkstančioje žemėje. Žiedynai gausiai lankomi bičių ir kitų vabzdžių, todėl augalas vertingas vasaros pradžios apdulkintojų sodui. Dekoratyvinės veislės gali kryžmintis tarpusavyje, tad iš jų surinktos sėklos nebūtinai išaugins tokios pačios spalvos žiedus. Kai kuriuose regionuose rūšis laikoma invazine.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)