Juodalksnis
Alnus glutinosa
Juodalksnis – drėgnų pakrančių, pelkių ir derlingų žemumų medis, vertinamas dėl atsparumo bei gebėjimo gerinti dirvožemį. Tai tvirtas, greitai augantis vietinis medis, puikiai tinkantis natūralistiniam sodui ar vandens telkinio pakraščiui.
Laistymas
Pirmaisiais metais po pasodinimo juodalksnį laistykite gausiai, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač per karščius ir be lietaus trunkančias savaites. Geriau rečiau palaistyti didesniu kiekiu vandens, nei kasdien sudrėkinti tik paviršių. Įsikūręs medis paprastai pats apsirūpina drėgme, jei auga tinkamoje vietoje. Ilgalaikės sausros metu laistykite visą šaknų zoną, tačiau venkite vietų, kur vanduo nuolat stovi ir dirva negauna oro.
Šviesa
Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Juodalksnis geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur gauna daug tiesioginės šviesos. Jaunas medis gali pakęsti lengvą dalinį pavėsį, tačiau tankiame šešėlyje vainikas retėja, augimas lėtėja, o medis gali išlinkti šviesos kryptimi. Rinkitės atvirą vietą prie vandens telkinio ar drėgnoje sodo dalyje, vengdami labai sauso pietinio šlaito. Pakankamas apšvietimas padeda formuotis tvirtam kamienui, tankesniam vainikui ir sveikiems lapams.
Saugumas
Saugus gyvūnams. Juodalksnis paprastai nelaikomas nuodingu augalu naminiams gyvūnams, todėl tinkamai parinktoje lauko vietoje jis įprastai nekelia toksikologinės rizikos. Vis dėlto nereikėtų leisti vaikams ar gyvūnams kramtyti šviežių šakelių, lapų ar žievės. Žiedadulkės kai kuriems žmonėms gali sukelti sezoninio alerginio rinito simptomus, ypač žydėjimo metu. Genėdami medį mūvėkite pirštines, o jautrūs žiedadulkėms žmonės turėtų vengti ilgai būti šalia žydinčio alksnio.
Sudėtingumas
Lengva priežiūra
Persodinimas ir žemė
Juodalksnis nėra skirtas auginti vazone ar kaip įprastas bonsai, todėl reguliaraus persodinimo jam nereikia. Jei perkate jauną sodinuką konteineryje, į nuolatinę vietą jį pasodinkite kuo greičiau, geriausia augalo ramybės laikotarpiu arba tinkamu sodinimo sezonu. Duobė turėtų būti pakankamai plati, kad šaknys nesusisuktų, o sodinimo gylis atitikti ankstesnį augimo lygį. Pasodinus gausiai palaistykite ir užmulčiuokite aplink esančią dirvą, tačiau neužberkite kamieno pagrindo.
Temperatūra ir drėgmė
Juodalksnis yra Lietuvoje gerai žiemojantis vietinis medis, todėl suaugusiam augalui papildoma apsauga nuo šalčio paprastai nereikalinga. Jauną sodinuką pirmąją žiemą galima apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų ir žvėrių, apjuosiant kamieną tinkama apsaugine medžiaga. Didžiausias jo poreikis – ne aukšta oro drėgmė, o nuolat pakankamai drėgna dirva. Venkite sodinti vietoje, kur karštas, sausas vėjas greitai išdžiovina žemę, ir stebėkite augalą per ilgas vasaros sausras.
Juodalksnis
Alnus glutinosa
Lauko
Laistymas
Pirmaisiais metais po pasodinimo juodalksnį laistykite gausiai, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač per karščius ir be lietaus trunkančias savaites. Geriau rečiau palaistyti didesniu kiekiu vandens, nei kasdien sudrėkinti tik paviršių. Įsikūręs medis paprastai pats apsirūpina drėgme, jei auga tinkamoje vietoje. Ilgalaikės sausros metu laistykite visą šaknų zoną, tačiau venkite vietų, kur vanduo nuolat stovi ir dirva negauna oro.
Šviesa
Juodalksnis geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur gauna daug tiesioginės šviesos. Jaunas medis gali pakęsti lengvą dalinį pavėsį, tačiau tankiame šešėlyje vainikas retėja, augimas lėtėja, o medis gali išlinkti šviesos kryptimi. Rinkitės atvirą vietą prie vandens telkinio ar drėgnoje sodo dalyje, vengdami labai sauso pietinio šlaito. Pakankamas apšvietimas padeda formuotis tvirtam kamienui, tankesniam vainikui ir sveikiems lapams.
Juodalksnis (Alnus glutinosa) natūraliai paplitęs didžiojoje Europos dalyje, Vakarų Azijoje ir Šiaurės Afrikos regionuose. Lietuvoje jis yra vietinis medis, dažnas upių slėniuose, paežerėse, šlapiuose miškuose ir pelkėtose vietovėse. Rūšis ypač gerai jaučiasi ten, kur dirvožemis ilgai išlieka drėgnas, tačiau nėra visiškai stovinčio vandens. Juodalksnis dažnai auga kartu su gluosniais, beržais, uosiais ir kitais drėgmę mėgstančiais augalais. Jo natūrali buveinė padeda suprasti, kokias sąlygas verta sudaryti auginant šį medį sode.
Tai vidutinio arba didelio aukščio lapuotis medis, subrendęs dažnai suformuojantis tiesų kamieną ir platų, gana tankų vainiką. Jaunų šakelių ir lapų paviršiai gali būti lipnūs, todėl rūšies pavadinime atsirado nuoroda į šią savybę. Lapai apvaloki, dantytais kraštais, dažnai su kiek įdubusia ar bukai nukirsta viršūne, o rudenį paprastai nenusidažo ryškiai, greičiau paruduoja ir nukrinta. Pavasarį pasirodo ilgi kabantys vyriški žirginiai ir mažesni moteriški žiedynai. Vėliau subręsta nedideli, kankorėžius primenantys vaisynai.
Juodalksnis nėra kambarinis augalas, todėl namuose jam tinkamos vietos praktiškai nėra. Jį geriausia sodinti lauke, erdvesniame sklype, kur medis galės laisvai augti ir nesieks stogo, elektros laidų ar pastatų. Ypač tinkamas tvenkinio, kūdros, upelio arba melioracijos griovio pakraštys, jei pasirinkta vieta nėra nuolat užmirkusi. Mažame sode reikėtų įvertinti būsimo vainiko dydį ir šaknų konkurenciją su kitais augalais. Sodinkite atokiau nuo takų, terasų bei vamzdynų, palikdami pakankamai erdvės kamienui ir šakoms vystytis.
Įsikūręs juodalksnis dažniausiai reikalauja nedaug priežiūros, nes gerai prisitaiko prie Lietuvos klimato. Pirmaisiais metais po pasodinimo reguliariai tikrinkite dirvos drėgmę ir, ypač per sausrą, gausiai palaistykite visą šaknų zoną. Aplink kamieną paskleistas lapų komposto, žievės ar kitos organinės medžiagos sluoksnis padeda išlaikyti drėgmę ir slopina piktžoles, tačiau mulčias neturi liestis prie kamieno. Jauną medelį prireikus paremkite, o pažeistas ar nudžiūvusias šakas genėkite ramybės metu. Tręšti dažniausiai reikia tik skurdžioje dirvoje.
Juodalksnis dažniausiai dauginamas sėklomis, subrendusiomis mažuose, kankorėžius primenančiuose vaisynuose. Sėklos subręsta rudenį, tačiau jų daigumas gali būti netolygus, todėl verta pasėti daugiau ir naudoti šviežią surinkimo medžiagą. Gamtoje sėklas platina vėjas ir vanduo, o dygimui dažnai reikalinga drėgna, atvira dirvos vieta. Sėklos gali būti sėjamos į dėžutes arba paruoštą lysvę, jų nereikėtų giliai užkasti. Veislines formas patikimiau dauginti medelynuose naudojamais metodais, todėl mėgėjiškai dažniausiai pasirenkamas paprastesnis sėklinis būdas.
Dažniausia klaida – juodalksnio sodinimas sausoje, smėlėtoje vietoje tikintis, kad jis savaime atlaikys ilgą sausrą. Nors medis gali augti įvairiame dirvožemyje, geriausiai vystosi nuolat drėgnoje ir derlingoje žemėje. Kita klaida – pasodinimas per arti namo, tvoros ar požeminių komunikacijų, neįvertinus suaugusio medžio matmenų. Jauni medeliai kartais paliekami be laistymo pirmąją vasarą, ypač po pavasarinio sodinimo. Taip pat nereikėtų storai užpilti kamieno mulčiu arba dažnai genėti sveiką vainiką, nes tai silpnina natūralią formą.
Juodalksnį gali pažeisti įvairūs lapus graužiantys vabzdžiai, amarai, alksniniai lapgraužiai ir kai kurių drugių vikšrai. Pavieniai pažeisti lapai paprastai didelės žalos nepadaro, todėl pirmiausia verta stebėti medžio būklę, o ne iškart purkšti. Didesnį pavojų kelia kamieno ar šaknų pažeidimai, ypač kai medis auga užmirkusioje, prastai vėdinamoje vietoje arba nukenčia nuo mechaninių sužalojimų. Grybinės ligos gali sukelti lapų dėmes, šakų džiūvimą ar puvinį. Pašalinkite nudžiūvusias dalis, gerinkite augimo sąlygas ir nenaudokite užkrėstų šakų kompostui.
Juodalksnis priklauso pupinių augalų savybę primenančiai, bet atskirai alksninių šeimai ir geba bendradarbiauti su šaknyse gyvenančiomis bakterijomis. Šios bakterijos padeda susieti atmosferos azotą, todėl medis gali praturtinti dirvožemį ir pagerinti sąlygas aplinkiniams augalams. Juodalksnio mediena ilgai išsilaiko drėgnoje aplinkoje, todėl istoriškai naudota poliams, tilteliams ir įvairioms vandens konstrukcijoms. Jo vaisynai išlieka ant šakų ir žiemą, suteikdami medžiui atpažįstamą išvaizdą. Tankūs alksnynai taip pat suteikia prieglobstį paukščiams ir kitiems šlapių buveinių gyventojams.
Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)
Dažniausiai užduodami klausimai
Tik ribotai. Tai gana greitai augantis medis, todėl mažame sklype jam gali pritrūkti vietos. Prieš sodindami įvertinkite būsimo vainiko dydį ir atstumą nuo pastatų, takų bei laidų.
Taip, tvenkinio ar kito vandens telkinio pakraštys dažnai yra tinkama vieta. Svarbu, kad dirva būtų drėgna, bet ne nuolat beorė ir stovinčiu vandeniu užlieta.
Geriausia sodinti ramybės laikotarpiu, kai dirva nėra įšalusi. Konteineriuose augintus jaunus sodinukus galima sodinti ir kitu metu, tačiau po pasodinimo būtina užtikrinti pakankamą laistymą.
