Kalibrachoja

Kalibrachoja, moksliniu pavadinimu Calibrachoa × hybrida, yra sodininkystėje išvestas hibridas, kilęs iš Pietų Amerikos kalibrachojų rūšių. Jos protėviai natūraliai auga šiltesniuose regionuose, todėl augalas mėgsta saulę, šilumą ir gerą drenažą. Europoje kalibrachojos ypač išpopuliarėjo kaip balkonų bei terasų augalai, tinkami kabantiems vazonams ir loveliams. Šis augalas nėra atsparus šalčiui, todėl Lietuvoje dažniausiai auginamas kaip vienmetis. Veislių pasirinkimas labai platus: jos skiriasi žiedų spalva, augimo forma ir atsparumu nepalankioms oro sąlygoms.

Kalibrachoja formuoja tankų, šiek tiek svyrantį arba pusiau svyrantį kerą su daugybe plonų, lapuotų ūglių. Smulkūs ovalūs lapeliai yra žali, dažniausiai šiek tiek lipnūs ir išsidėstę gana tankiai. Žiedai primena mažas petunijas, tačiau paprastai būna mažesni, o jų viduryje dažnai matoma kontrastinga gerklėlė. Galima rasti baltų, geltonų, oranžinių, rožinių, raudonų, violetinių ir įvairiaspalvių veislių. Gerai prižiūrimas augalas žiedais apsipila taip gausiai, kad lapija tampa beveik nepastebima.

Kalibrachojai geriausiai tinka saulėtas balkonas, terasa, palangė lauke arba pakabinamas vazonas prie šviesios sienos. Rinkitės vietą, kur augalas kasdien gauna kelias ar daugiau valandų tiesioginės saulės, tačiau yra kiek apsaugotas nuo labai stipraus vėjo. Pietinėje pusėje vazonas gali greitai įkaisti ir išdžiūti, todėl svarbu stebėti drėgmę. Šiaurinėje ar nuolat pavėsingoje vietoje žydėjimas bus menkesnis, o ūgliai gali ištįsti. Į patalpą kalibrachoją verta įnešti tik prieš pirmąsias šalnas.

Laistykite tada, kai pradžiūsta viršutinis substrato sluoksnis, tačiau neleiskite žemei visiškai perdžiūti. Vandens perteklius turi laisvai išbėgti pro vazono skylutes, todėl po laistymo nepalikite vazone stovinčio vandens. Aktyvaus augimo ir žydėjimo metu kas vieną ar dvi savaites naudokite žydintiems augalams skirtas trąšas pagal etiketėje nurodytą normą. Nužydėjusių žiedų dažniausiai nereikia skabyti, nes jie greitai pasislepia tarp naujų žiedų. Per ilgus ar išretėjusius ūglius galima patrumpinti, kad keras išliktų vešlus.

Patikimiausias kalibrachojos dauginimo būdas yra stiebo auginių įšaknijimas. Pavasarį arba vasaros pabaigoje nupjaukite sveiką, nežydintį ūglio galiuką, pašalinkite apatinius lapus ir įsmeikite į lengvą, drėgną dauginimo substratą. Indą laikykite šviesiai, šiltai, bet ne kaitrioje tiesioginėje saulėje, o drėgmę palaikykite saikingą. Hibridinių veislių sėklos dažnai nesusiformuoja arba iš jų išaugę augalai neatkartoja motininio augalo savybių. Todėl veislei išsaugoti dažniausiai pasirenkami auginiai, nors namų sąlygomis jų įsišaknijimas ne visada būna vienodas.

Dažniausia klaida – kalibrachojos sodinimas į sunkų, prastai drenuojamą gruntą, kuriame šaknys ilgai lieka šlapios. Ne mažiau žalingas ir nuolatinis perdžiovinimas, ypač mažame pakabinamame vazone, nes tuomet augalas greitai vysta ir meta pumpurus. Pavėsyje pasodinta kalibrachoja dažnai auga ištįsusi ir žydi negausiai. Per didelis tręšimas gali skatinti lapų augimą, nudeginti šaknis arba sukelti druskų kaupimąsi substrate. Taip pat nereikėtų skubėti išnešti augalo į lauką, kol naktimis išlieka šalnų pavojus.

Perlaistytą kalibrachoją gali pažeisti šaknų ir kaklelio puviniai, kurių požymiai yra vystimas drėgnoje žemėje, parudavę stiebai ir nemalonus substrato kvapas. Tankiame kere, ypač vėsiu ir lietingu oru, gali plisti pilkasis puvinys arba miltligė. Iš kenkėjų dažniausiai pasitaiko amarai, baltasparniai ir voratinklinės erkės, ypač sausoje, karštoje aplinkoje. Reguliariai apžiūrėkite ūglių viršūnes ir lapų apačią, o pirmuosius kenkėjus nuplaukite vandens srove. Smarkiai pažeistas dalis pašalinkite ir, jei reikia, naudokite dekoratyviniams augalams tinkamą augalų apsaugos priemonę.

Kalibrachoja dažnai vadinama „milijonu varpelių“, nes viena vešli veislė gali išauginti labai daug smulkių, varpelius primenančių žiedų. Nors iš pirmo žvilgsnio ji panaši į petuniją, kalibrachoja priklauso atskirai augalų genčiai ir paprastai turi smulkesnius, tankiau išsidėsčiusius žiedus. Daug šiuolaikinių veislių yra savaime apsivalančios, todėl nužydėję vainiklapiai greitai paslepiami tarp naujų žiedų. Kai kurios veislės gerai toleruoja trumpą lietų ir greitai atnaujina žydėjimą. Spalvų deriniai ypač gražiai atrodo viename pakabinamame vazone, sumaišyti keliomis kontrastingomis veislėmis.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)