Mažalapė liepa
Tilia cordata
Mažalapė liepa – ilgaamžis, kvapniais žiedais ir tankia laja pasižymintis Lietuvos kraštovaizdžio medis. Ji puikiai tinka sodams, sodyboms ir didesniems sklypams, kur gali laisvai augti bei tapti vertingu prieglobsčiu vabzdžiams.
Laistymas
Jauną liepą laistykite reguliariai, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač pirmaisiais dvejais ar trejais metais po pasodinimo. Vienu kartu sudrėkinkite dirvą gilesniame sluoksnyje, o ne dažnai palaistykite tik paviršių. Įsitvirtinęs medis dažniausiai apsirūpina vandeniu pats, tačiau per ilgas vasaros sausras jį verta palaistyti gausiau. Užmirkimo liepa nemėgsta, todėl pasirūpinkite vandens nutekėjimu ir nelaistykite vien iš įpročio.
Šviesa
Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Mažalapė liepa geriausiai auga saulėtoje vietoje, nors jauni medeliai gali kurį laiką pakęsti lengvą dalinį pavėsį. Pakankamas šviesos kiekis padeda formuotis tankiai lajai, stiprioms šakoms ir gausiam žydėjimui. Venkite sodinti giliame pastatų ar didelių medžių šešėlyje, kur vainikas gali retėti, o dirva ilgiau išlikti drėgna.
Saugumas
Saugus gyvūnams. Mažalapė liepa nelaikoma nuodingu sodo medžiu žmonėms ar augintiniams, tačiau jos lapų, žievės ir žiedų nereikėtų siūlyti gyvūnams kaip pašaro. Liepžiedžius rinkite tik nuo švarioje aplinkoje augančių medžių ir vartokite saikingai. Sodinant ar genint saugokite rankas nuo įrankių, o žydėjimo metu atsižvelkite į bites ir kitus vabzdžius.
Sudėtingumas
Lengva priežiūra
Persodinimas ir žemė
Liepų paprastai nereikia persodinti į didesnį vazoną, nes tai lauko medžiai, greitai išauginantys stiprią šaknų sistemą. Jei įsigijote nedidelį konteinerinį sodinuką, pasodinkite jį į nuolatinę vietą kuo greičiau, geriausia pavasarį arba ankstyvą rudenį. Duobė turėtų būti platesnė už šaknų gumulą, tačiau sodinuko šaknies kaklelis turi likti dirvos paviršiaus lygyje. Po persodinimo gausiai palaistykite ir kelias savaites stebėkite drėgmę.
Temperatūra ir drėgmė
Mažalapė liepa yra atspari Lietuvos klimatui ir gerai ištveria įprastas žiemos šalnas. Suaugusiam medžiui specialios apsaugos nuo šalčio paprastai nereikia, tačiau jauną sodinuką pirmą žiemą galima apsaugoti nuo žvėrių ir mechaninių pažeidimų. Karštomis vasaromis svarbiausia ne oro drėkinimas, o pakankama dirvos drėgmė ir mulčiuotas šaknų plotas. Venkite sodinti vietoje, kur nuolat telkšo vanduo arba stiprūs vėjai gali išlaužti jaunas šakas.
Mažalapė liepa
Tilia cordata
Lauko
Laistymas
Jauną liepą laistykite reguliariai, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač pirmaisiais dvejais ar trejais metais po pasodinimo. Vienu kartu sudrėkinkite dirvą gilesniame sluoksnyje, o ne dažnai palaistykite tik paviršių. Įsitvirtinęs medis dažniausiai apsirūpina vandeniu pats, tačiau per ilgas vasaros sausras jį verta palaistyti gausiau. Užmirkimo liepa nemėgsta, todėl pasirūpinkite vandens nutekėjimu ir nelaistykite vien iš įpročio.
Šviesa
Mažalapė liepa geriausiai auga saulėtoje vietoje, nors jauni medeliai gali kurį laiką pakęsti lengvą dalinį pavėsį. Pakankamas šviesos kiekis padeda formuotis tankiai lajai, stiprioms šakoms ir gausiam žydėjimui. Venkite sodinti giliame pastatų ar didelių medžių šešėlyje, kur vainikas gali retėti, o dirva ilgiau išlikti drėgna.
Mažalapė liepa (Tilia cordata) yra plačiai paplitusi Europoje ir vakarinėje bei centrinėje Azijoje. Tai savaiminė Lietuvos medžių rūšis, dažna lapuočių miškuose, parkuose, pakelėse ir senose sodybose. Ji gerai prisitaikiusi prie vidutinio klimato, todėl mūsų žiemos paprastai nekelia didelių problemų. Gamtoje liepa auga derlinguose, gana drėgnuose dirvožemiuose, tačiau įsitvirtinusi gali pakęsti ir trumpesnius sausringus laikotarpius. Rinkdamiesi vietą sode, atsižvelkite į būsimą medžio dydį ir neplanuokite jo sodinti per arti pastatų ar elektros linijų.
Mažalapė liepa yra vidutinio arba didelio aukščio medis, subrendęs dažnai suformuojantis platų, tankų ir apvalainą vainiką. Jos lapai nedideli, širdiški, viršutinė pusė tamsiai žalia, o apatinėje ties gyslų pažastimis dažnai matyti rusvų plaukelių kuokšteliai. Vasaros pradžioje pasirodantys gelsvai žalsvi žiedai susitelkia nedidelėmis grupelėmis ir skleidžia malonų, saldų kvapą. Po žydėjimo subręsta maži riešutėliai su sparneliu. Rudenį lapai tampa gelsvi, o senesnių medžių žievė suskyla išilginiais ruoželiais.
Šis medis nėra tinkamas įprastam auginimui kambaryje, nes jam reikia daug vietos šaknims, natūralaus sezonų kaitos ritmo ir erdvios lajos. Sode mažalapę liepą sodinkite saulėtoje arba labai šviesioje vietoje, kur ji gaus bent kelias valandas tiesioginės saulės kasdien. Venkite žemų, nuolat užmirkstančių vietų ir vietų, kur medį nuolat žalotų sniego valymas ar transportas. Tarp sodinuko ir pastatų, takų bei kitų didelių medžių palikite pakankamai erdvės būsimam kamienui, lajai ir šaknynui.
Pirmaisiais metais po pasodinimo liepą reguliariai palaistykite, ypač per ilgesnes sausringas savaites. Vanduo turi sudrėkinti ne tik paviršių, bet ir gilesnį šaknų sluoksnį, todėl geriau laistyti rečiau, tačiau gausiau. Aplink kamieną paskleiskite mulčio sluoksnį iš žievės ar komposto, tik nepalikite jo prigludusio prie kamieno. Pavasarį galima patręšti kompostu arba lėtai veikiančiomis trąšomis, jei dirva skurdi. Jauną medelį prireikus pririškite prie atramos, o sausas ar pažeistas šakeles genėkite ramybės laikotarpiu.
Mažalapė liepa dauginama sėklomis, atlankomis, atžalomis ir medelynuose naudojamais vegetatyviniais būdais. Sėkloms dažnai reikia ilgesnio šaltojo laikotarpio, todėl jų dygimas gali būti lėtas ir netolygus. Sėjinukai ne visada tiksliai atkartoja pasirinkto motininio medžio savybes, todėl dekoratyvinėms formoms dažniau taikomas skiepijimas. Namų sode paprasčiausia įsigyti sveiką, konteineryje augintą sodinuką iš patikimo medelyno. Sodinkite pavasarį arba ankstyvą rudenį, kai dirva nėra įšalusi, o po pasodinimo gausiai palaistykite.
Dažniausia klaida – liepa pasodinama per arti namo, tvoros, požeminių komunikacijų ar kitų medžių. Jaunas medelis kartais laistomas per retai, nors jo šaknys dar nepasiekė gilesnių drėgmės sluoksnių. Kita problema atsiranda, kai aplink kamieną supilamas storas mulčio kalnas: žievė pradeda kaisti ir drėkti, todėl gali būti pažeista. Nereikėtų dažnai trumpinti storų šakų ar formuoti medžio karpant viršūnę. Taip pat venkite sodinti į suspaustą, nuolat šlapią dirvą, kur šaknims trūksta oro.
Mažalapes liepas gali pažeisti amarai, erkutės, lapgraužiai ir kai kurie drugių vikšrai. Amarų veikla dažnai pastebima pagal lipnų medaus rasos sluoksnį ant lapų ir po laja atsirandančius juodus suodligės plotelius. Karštu bei sausu oru lapai gali pradėti gelsti ar džiūti dėl erkučių, o ligos lengviau plinta nusilpusiam medžiui. Reguliariai apžiūrėkite lapus, surinkite stipriai pažeistas dalis ir palaikykite gerą drėgmės režimą. Chemines priemones naudokite tik tada, kai pažeidimas didelis, laikydamiesi etiketės ir saugodami žydinčius vabzdžius.
Mažalapė liepa yra svarbus nektaro ir žiedadulkių šaltinis bitėms bei kitiems vabzdžiams, ypač jos žydėjimo metu. Žiedai tradiciškai naudojami liepžiedžių arbatai, tačiau rinkti juos reikėtų nuo sveikų, neužterštų medžių ir tinkamai išdžiovinti. Liepos mediena yra lengva, minkšta, lengvai apdirbama, todėl nuo seno naudota drožiniams, muzikos instrumentams ir buities reikmenims. Medis gali gyventi labai ilgai, o senos liepos dažnai tampa išskirtiniais kraštovaizdžio akcentais. Tanki laja vasarą suteikia malonų pavėsį, bet po ja dirva gali būti gana sausa.
Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)
Dažniausiai užduodami klausimai
Geriausias laikas – pavasaris arba ankstyvas ruduo, kai dirva nėra įšalusi ir nėra alinamos sausros. Konteinerinį sodinuką galima sodinti ir kitu metu, tačiau po pasodinimo būtina užtikrinti nuolatinę drėgmę.
Jauną medį genėkite saikingai, pašalindami sausas, pažeistas ar susikryžiuojančias šakas. Venkite stipraus viršūnės trumpinimo ir didelių šakų pjovimo be aiškios priežasties.
Lapai gali gelsti dėl sausros, užmirkimo, suspaustos dirvos, maisto medžiagų trūkumo ar kenkėjų. Pirmiausia patikrinkite dirvos drėgmę, apžiūrėkite lapų apačią ir įvertinkite, ar medis pasodintas tinkamoje vietoje.