Sukulentai ir kaktusai

Melokaktusas Matanzaso

Melocactus matanzanus

Melokaktusas Matanzaso – nedidelis, išskirtinės išvaizdos rutuliškas kaktusas, subrendęs išauginantis baltą ar rusvai baltą kepurėlę, vadinamą cefaliumi. Jis puikiai tinka saulėtai palangei, tačiau labiausiai vertina saikingą laistymą ir labai laidų substratą.

Laistymas

Laistykite tik visiškai išdžiūvus substratui. Aktyvaus augimo metu palaistykite gausiau, tačiau vanduo turi laisvai išbėgti pro drenažo angas. Rudenį laistymą retinkite, o žiemą laikykite beveik sausai. Vandens nepilkite ant augalo viršūnės ar cefaliumo, nes drėgmė gali paskatinti puvimą.

Šviesa

Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Melokaktusas Matanzaso mėgsta labai šviesią vietą ir kelias valandas tiesioginės saulės. Geriausiai tinka pietinė, pietrytinė arba pietvakarinė palangė. Jei augalas buvo augintas mažesnėje šviesoje, prie kaitrios saulės jį pratinkite palaipsniui, kad neatsirastų nudegimų.

Saugumas

Saugus gyvūnams. Melokaktusas nelaikomas nuodingu augintiniams, tačiau jo spygliai gali sužeisti nosį, letenėles ar rankas. Vazoną statykite taip, kad jo nepasiektų vaikai ir gyvūnai, o persodindami naudokite storas pirštines arba specialias kaktusų žnyples.

Sudėtingumas

Vidutinė priežiūra

Persodinimas ir žemė

Persodinkite pavasarį arba vasaros pradžioje, kai augalas pradeda aktyviau augti, ir tik tada, kai vazonas tampa per ankštas arba substratas susidėvi. Naudokite nedaug didesnį vazoną su drenažo anga bei labai laidų kaktusų substratą. Po persodinimo kelias dienas nelaistykite.

Temperatūra ir drėgmė

Šiltuoju metu melokaktusui tinka įprasta kambario temperatūra ir gera oro cirkuliacija. Žiemą laikykite šviesiai, sausai ir, jei įmanoma, vėsiau, tačiau saugokite nuo šalčio bei temperatūros kritimo žemiau maždaug 10 °C. Papildomai purkšti nereikia – sausas oras jam paprastai nekenkia.

Priežiūros pasas

Melokaktusas Matanzaso

Melocactus matanzanus

Sukulentai ir kaktusai

Laistymas

Šviesa

Melokaktusas Matanzaso mėgsta labai šviesią vietą ir kelias valandas tiesioginės saulės. Geriausiai tinka pietinė, pietrytinė arba pietvakarinė palangė. Jei augalas buvo augintas mažesnėje šviesoje, prie kaitrios saulės jį pratinkite palaipsniui, kad neatsirastų nudegimų.

Apie augalą

Melokaktusas Matanzaso (Melocactus matanzanus) – kaktusinių šeimos augalas, kilęs iš Kubos, Matanzaso provincijos apylinkių. Gamtoje jis auga šiltose, saulėtose ir gana sausose vietovėse, dažnai kalkinguose, akmenuotuose dirvožemiuose. Ši rūšis laikoma viena iš įdomesnių melokaktusų, nes subrendęs augalas pakeičia savo išvaizdą: viršūnėje pradeda formuoti ypatingą žiedynkotį, vadinamą cefaliumi.

Jaunas augalas būna apvalus arba šiek tiek suplokštėjęs, su aiškiai matomais šonkauliais ir nedideliais areolėse išsidėsčiusiais spygliais. Kaktuso spalva gali būti nuo šviesiai žalios iki pilkšvai žalios. Užaugęs melokaktusas viršūnėje išaugina cilindrišką, tankiai plaukuotą cefaliumą. Iš jo pasirodo smulkūs rausvi žiedeliai, o vėliau gali susiformuoti pailgi, ryškiai rožiniai ar raudoni vaisiai. Cefaliumas yra natūrali suaugusio augalo dalis, todėl jo nereikėtų painioti su liga ar pelėsiu.

Priežiūros esmė

Svarbiausia melokaktusui – daug šviesos, labai laidus substratas ir atsargus laistymas. Jis geriausiai auga ant pietinės, pietrytinės ar pietvakarinės palangės, tačiau po įsigijimo prie tiesioginės saulės pratinkite palaipsniui. Staigus šviesos pokytis gali nudeginti audinius, ypač jei augalas ilgą laiką buvo laikomas prekybos vietoje ar pavėsyje.

Laistykite tik tada, kai substratas visiškai išdžiūsta. Šiltuoju metų laiku palaistykite gausiau, kad vanduo išbėgtų pro vazono apačią, tačiau po to palaukite, kol žemė vėl visiškai pradžius. Lėkštelėje likusio vandens nepalikite. Rudenį laistymą palaipsniui retinkite, o žiemą laikykite beveik sausai. Vėsiu metu drėgna žemė yra viena dažniausių šaknų puvinio priežasčių.

Substratas ir persodinimas

Rinkitės kaktusams skirtą žemę, papildytą stambiu mineraliniu priedu – pemza, perlitu, lava ar rupiu smėliu. Substratas turi greitai praleisti vandenį ir nebeturėti ilgalaikės drėgmės. Vazonas privalo turėti drenažo angą, o jo dydis neturėtų būti daug didesnis už šaknų gumulą. Persodinkite pavasarį arba vasaros pradžioje, tik tada, kai augalas aktyviai auga. Po persodinimo kelias dienas nelaistykite, kad pažeistos šaknys galėtų apdžiūti.

Dažnos klaidos

• Per dažnas laistymas, ypač žiemą, kai augalas beveik neauga.

• Per sunkus durpinis substratas, ilgai išlaikantis vandenį.

• Vandens pylimas ant cefaliumo ar į augalo viršūnę.

• Staigus perkėlimas į kaitrią tiesioginę saulę.

• Per didelis vazonas, kuriame žemė ilgai neišdžiūsta.

Melokaktusui naudinga žiemą suteikti šviesią ir sausą ramybės vietą. Šiltesnėje patalpoje jis gali išgyventi, tačiau tuomet ypač svarbu nebandyti kompensuoti šviesos trūkumo dažnesniu laistymu. Pavasarį laistymą atnaujinkite atsargiai, pradėdami nuo nedidelio kiekio vandens.

Įdomūs faktai

Cefaliumas pradeda formuotis tik augalui pasiekus tam tikrą brandą ir toliau auga visą kaktuso gyvenimą. Susiformavus cefaliumui, augalas paprastai nebeauga į plotį taip, kaip jaunas egzempliorius, todėl jo priežiūra tampa dar jautresnė drėgmės pertekliui. Melocactus matanzanus natūraliai paplitęs nedidelėje Kubos teritorijoje, todėl laukinėje gamtoje augančių augalų negalima rinkti. Namams rinkitės tik legaliai išaugintus medelynuose ar specializuotuose kaktusų augintojų ūkiuose.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)

D.U.K.

Dažniausiai užduodami klausimai

Laistykite tik tada, kai substratas visiškai išdžiūsta. Vasarą tai gali būti dažniau, o žiemą augalas dažniausiai laistomas labai retai arba visai nelaistomas.

Tai cefaliumas – subrendusio melokaktuso žiedynkotis, iš kurio formuojasi smulkūs žiedai ir vaisiai. Tai natūrali augalo dalis, o ne liga ar pelėsis.

Dažniausiai minkštėjimą sukelia perlaistymas, prastas drenažas arba šaknų puvinys. Patikrinkite, ar vazono apačioje yra drenažo anga, ir tarp laistymų leiskite substratui visiškai išdžiūti.