Paprastasis bukas

Paprastasis bukas (Fagus sylvatica) natūraliai paplitęs didelėje Europos dalyje, ypač vėsesniuose ir drėgnesniuose regionuose. Lietuvoje jis dažniau auginamas parkuose, didesniuose soduose ir kolekciniuose želdynuose, nes suaugęs medis užima nemažai vietos. Rūšis geriausiai jaučiasi ten, kur žiemos nėra pernelyg atšiaurios, o dirva išlieka vidutiniškai drėgna. Bukas ypač būdingas mišriems ir lapuočių miškams. Sodininkystėje taip pat vertinamos jo dekoratyvinės formos, pavyzdžiui, svyrančia laja, karpytais ar purpuriniais lapais.

Tai didelis lapuotis medis, natūraliomis sąlygomis galintis užaugti labai aukštas ir suformuoti plačią, tankią lają. Jaunų medžių žievė lygi, pilka, o senstant kamienas išlieka gana lygus, todėl bukas lengvai atpažįstamas. Lapai ovalūs, blizgūs, su švelniai banguotu pakraščiu; pavasarį jie išsiskleidžia šviesiai žali, vėliau tampa sodresni. Rudenį lapija dažniausiai pagelsta arba paruduoja ir ilgai laikosi ant šakų. Rudenį subrandinami trikampiai riešutėliai, vadinami buksvaisiais.

Paprastasis bukas nėra kambarinis augalas, todėl namuose jį galima laikyti tik laikinai, kol jaunas sodinukas auga vazone prieš pasodinimą lauke. Nuolatiniam auginimui rinkitės saulėtą arba lengvai dalinai užpavėsintą sodo vietą, apsaugotą nuo stiprių, džiovinančių vėjų. Reikėtų palikti pakankamai erdvės būsimai lajai, šaknims ir aplinkiniams augalams. Venkite sodinti prie pastatų pamatų, siauruose takuose ar po tankiais elektros laidais. Mažas medelis gali atrodyti kukliai, tačiau laikui bėgant jo matmenys labai padidėja.

Pirmaisiais metais po pasodinimo buką reguliariai palaistykite, ypač per ilgiau trunkančią sausrą ar karštį. Aplink kamieną paskleiskite organinio mulčio sluoksnį, tačiau jo nepriglauskite prie pat kamieno, kad žievė nesupūtų. Pavasarį apžiūrėkite, ar nėra nulūžusių, besitrinančių arba džiūstančių šakų, o veją prie medelio pjaukite atsargiai. Jauną augalą gali prireikti paremti, kol susiformuos tvirta šaknų sistema. Tręšti dažniausiai pakanka tik tada, kai augimas silpnas arba dirvos tyrimas parodo maisto medžiagų trūkumą.

Paprastasis bukas dauginamas sėklomis, nors dekoratyvinės veislės paprastai dauginamos skiepijant, kad išlaikytų būdingą lajos formą ar lapų spalvą. Sėklos renkamos rudenį nuo subrendusių, sveikų riešutėlių ir sėjamos į purų, neužmirkstantį substratą. Joms dažnai reikalingas vėsus ramybės laikotarpis, todėl dygimas gali būti nevienodas ir užtrukti. Jauni daigai pirmuosius metus auga gana lėtai, juos reikia saugoti nuo piktžolių, išdžiūvimo ir graužikų. Į nuolatinę vietą sodinkite atsargiai, kuo mažiau pažeisdami šaknis.

Dažniausia klaida – bukas pasodinamas per sausoje, karštoje ar nuolat permirkusioje vietoje. Jauni medeliai jautrūs dirvos išdžiūvimui, tačiau užmirkusioje žemėje jų šaknims ima trūkti oro. Kita problema – pasodinimas per giliai, kai šaknies kaklelis atsiduria po žeme ir kamienas pradeda silpti. Nereikėtų gausiai tręšti azotu vien tam, kad medis greičiau augtų, nes ūgliai gali tapti gležni. Taip pat venkite dažnai kasinėti dirvą po laja, nes bukas nemėgsta pažeidžiamų paviršinių šaknų.

Bukai gali nukentėti nuo lapus pažeidžiančių grybinių ligų, ypač tada, kai laja tanki, oras prastai cirkuliuoja, o pavasaris būna drėgnas. Ant lapų gali atsirasti dėmių, anksti paruduoti jų pakraščiai arba pradėti kristi lapija. Susilpnėjusius medžius taip pat puola amarai, skydamariai ir kiti sultis siurbiantys vabzdžiai, kartais pastebimos ir bukų skydamarių kolonijos. Reguliariai apžiūrėkite lapus bei šakas, pašalinkite stipriai pažeistas dalis ir pasirūpinkite geru drenažu. Chemines priemones naudokite tik tiksliai nustačius problemą.

Paprastasis bukas gali gyventi labai ilgai ir sudaryti išskirtinai tankų pavėsį, nes jo lapija praleidžia nedaug šviesos. Nukritę lapai suyra lėčiau nei kai kurių kitų lapuočių, todėl po laja susidaro savitas miško paklotės sluoksnis. Buksvaisiai yra svarbus maistas laukiniams gyvūnams, tačiau jų nereikėtų vartoti dideliais kiekiais ar neapdorotų. Šios rūšies mediena kieta, tolygi ir plačiai naudojama baldams bei įvairiems medžio gaminiams. Senesni medžiai dažnai tampa vertinga buveine vabzdžiams, paukščiams ir grybams.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)