Paprastasis lazdynas
Corylus avellana
Paprastasis lazdynas – Lietuvoje gerai augantis krūmas, dovanojantis skanius riešutus ir ankstyvą pavasario žydėjimą. Jis tinka natūralistiniam sodui, gyvatvorei ar jaukiam kampeliui prie miško imitacijos.
Laistymas
Jauną lazdyną laistykite reguliariai, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač po pasodinimo ir per vasaros sausras. Laistykite rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnes šaknis. Įsitvirtinęs krūmas paprastai ištveria trumpalaikį sausringą laikotarpį, tačiau drėgmės trūkumas riešutų mezgimosi ir brandinimo metu gali sumažinti derlių. Neleiskite vandeniui ilgai telkšoti prie šaknų.
Šviesa
Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Geriausiai auga saulėtoje arba šviesaus dalinio pavėsio vietoje. Daugiau šviesos paprastai reiškia tankesnį vainiką, gausesnį žydėjimą ir geresnį riešutų derėjimą. Lengvas pavėsis tinka, tačiau giliame medžių ar pastatų šešėlyje krūmas gali būti retas, labiau leisti atžalas ir derėti menkai.
Saugumas
Saugus gyvūnams. Paprastasis lazdynas nelaikomas nuodingu augalu augintiniams, tačiau riešutai gali kelti alergijos, užspringimo ar virškinimo sutrikimų riziką. Šunims ir katėms neleiskite suėsti didelių kiekių riešutų, ypač sūdytų, saldintų ar pelijančių. Žmonėms lazdyno riešutai taip pat yra dažnas maisto alergenas, todėl jautriems asmenims reikėtų vengti kontakto ir vartojimo.
Sudėtingumas
Lengva priežiūra
Persodinimas ir žemė
Įprastai lazdynas auginamas atvirame grunte, todėl persodinimo jam nereikia. Jei įsigijote jauną augalą vazone, į nuolatinę vietą sodinkite ankstyvą pavasarį arba rudenį, kai nėra kaitros ir dirva nėra įšalusi. Duobė turėtų būti platesnė už šaknų gumulą, o šaknys sodinamos tokiame pačiame gylyje, kokiame augo vazone. Po pasodinimo gausiai palaistykite ir pamulčiuokite, tačiau mulčio nepriglauskite prie kamieno.
Temperatūra ir drėgmė
Tai visiškai Lietuvoje žiemojantis lauko krūmas, gerai prisitaikęs prie įprastų mūsų žiemų. Suaugusiam augalui papildomos apsaugos paprastai nereikia, tačiau pirmą žiemą jauną sodinuką verta apsaugoti nuo žvarbaus vėjo ir staigių temperatūros svyravimų. Oro drėgmę lazdynas toleruoja įvairią, jei dirva nėra nuolat šlapia. Venkite sodinti vietoje, kur šaltas oras kaupiasi įduboje, ypač jei norite ankstyvo žydėjimo ir derliaus.
Paprastasis lazdynas
Corylus avellana
Lauko
Laistymas
Jauną lazdyną laistykite reguliariai, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač po pasodinimo ir per vasaros sausras. Laistykite rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnes šaknis. Įsitvirtinęs krūmas paprastai ištveria trumpalaikį sausringą laikotarpį, tačiau drėgmės trūkumas riešutų mezgimosi ir brandinimo metu gali sumažinti derlių. Neleiskite vandeniui ilgai telkšoti prie šaknų.
Šviesa
Geriausiai auga saulėtoje arba šviesaus dalinio pavėsio vietoje. Daugiau šviesos paprastai reiškia tankesnį vainiką, gausesnį žydėjimą ir geresnį riešutų derėjimą. Lengvas pavėsis tinka, tačiau giliame medžių ar pastatų šešėlyje krūmas gali būti retas, labiau leisti atžalas ir derėti menkai.
Paprastasis lazdynas (Corylus avellana) natūraliai paplitęs Europoje, Mažojoje Azijoje ir dalyje Vakarų Azijos. Lietuvoje tai savaiminis augalas, aptinkamas miškuose, pamiškėse, krūmynuose ir upių slėniuose. Jis gerai prisitaikęs prie mūsų klimato, todėl dažnai auginamas soduose bei sodybose. Rūšis mėgsta derlingą, vidutiniškai drėgną dirvą ir saulėtas arba lengvai pritemdytas vietas. Laukinėse augavietėse lazdynas dažnai sudaro tankius sąžalynus, kuriuose prieglobstį randa paukščiai ir smulkūs gyvūnai.
Tai daugiametis lapuočių krūmas, paprastai užaugantis kelių metrų aukščio ir panašaus pločio. Lazdynas dažniausiai leidžia kelis stačius, iš apačios šakotus stiebus, o jo vainikas būna apvalus ir gana tankus. Lapai apvalūs arba plačiai ovalūs, smailėjančiu galiuku, šiurkštoki, su dantytu kraštu. Ankstyvą pavasarį pasirodo ilgi svyrantys vyriški žirginiai, o moteriškus žiedus išduoda nedideli raudoni purkai. Rudenį subręsta riešutai, dažniausiai susitelkę po kelis žaliuose lapuotuose goželiuose.
Paprastasis lazdynas nėra kambarinis augalas, todėl jam reikėtų parinkti vietą sode, sklype ar erdvesnėje sodybos aplinkoje. Geriausiai jis jaučiasi saulėje arba šviesiame daliniame pavėsyje, kur gauna pakankamai šviesos žydėti ir brandinti riešutus. Venkite nuolat permirkstančių įdubų ir labai sausų vietų prie įkaitusios sienos. Krūmui reikia erdvės į šonus, ypač jei neplanuojate reguliariai retinti atžalų. Sodinkite atokiau nuo takų, terasų ir žaidimų vietų, nes krintantys riešutai bei lapai gali būti nepatogūs.
Įsitvirtinusiam lazdynui priežiūra gana paprasta, tačiau pirmaisiais metais svarbu stebėti dirvos drėgmę. Sausros metu palaistykite gausiai, ypač jauną sodinuką, o aplink šaknų zoną paskleiskite organinio mulčio sluoksnį. Pavasarį galima patręšti kompostu arba subalansuotomis lėtai veikiančiomis trąšomis, neberiant jų prie pat kamieno. Reguliariai išpjaukite silpnus, pažeistus ir į krūmo vidų augančius ūglius, taip pat perteklines šaknines atžalas. Genėti geriausia ramybės metu, tačiau žydinčių šakelių pavasarį geriau netrumpinti, jei norite riešutų.
Lazdynas dauginamas sėklomis, atlankomis, atžalomis ir veisliniai augalai dažnai dauginami skiepijant. Riešutams sudygti reikia natūralaus šaltojo laikotarpio, todėl juos galima sėti rudenį į paruoštą lysvę. Iš sėklų išaugę augalai nebūtinai atkartoja motininio krūmo savybes ir gali vėliau pradėti derėti. Veislės požymius patikimiau išlaiko įsišaknijusios atžalos arba atlankos, atskirtos nuo sveiko motininio augalo. Jauną sodinuką į nuolatinę vietą sodinkite ramybės laikotarpiu, kai dirva nėra įšalusi ar užmirkusi.
Dažna klaida – pasodinti lazdyną per giliai, užkasant šaknies kaklelį arba suspaudžiant dirvą aplink šaknis. Ne mažiau žalingas nuolatinis laistymas, kai dirva sunki ir vanduo ilgai stovi, nes šaknims ima trūkti oro. Per daug pavėsio skatina retą vainiką ir menkesnį riešutų derlių, nors krūmas gali išgyventi. Kai kurie sodininkai palieka visas atžalas, todėl krūmas greitai sutankėja ir silpnėja. Taip pat nereikėtų kasmet trumpinti visų jaunų šakelių, nes ant jų formuojasi dalis derliaus.
Lazdyną gali pažeisti bakterinės ir grybinės ligos, ypač tada, kai vainikas per tankus, o oras drėgnas. Pastebėję rudėjančias dėmes ant lapų ar džiūstančias šakeles, pirmiausia išpjaukite pažeistas dalis ir pašalinkite jas iš sklypo. Riešutus bei lapus gali graužti įvairūs vikšrai, amarai ir kiti lapus mintantys vabzdžiai. Vienas svarbesnių kenkėjų yra lazdyninis straubliukas, kurio lervos vystosi riešutuose; pažeistus riešutus surinkite ir sunaikinkite. Pirkite sveiką sodinamąją medžiagą, retinkite vainiką ir venkite perteklinio tręšimo azotu.
Lazdynas žydi labai anksti, dar prieš išsiskleidžiant lapams, todėl jo žirginiai tampa vienu pirmųjų pavasario žiedadulkių šaltinių. Vyriškieji žirginiai iš rudens jau būna susiformavę ir žiemą kabo ant šakų, o žiedadulkes išnešioja vėjas. Nors lazdynas gali apsidulkinti pats, gausesniam derliui dažnai naudinga auginti bent du genetiškai skirtingus krūmus. Riešutai svarbūs ne tik žmonėms, bet ir voverėms, riešutėliams bei kitiems gyvūnams. Dėl atžalų lazdynas gali tapti puikiu natūralios, neformaliai augančios gyvatvorės augalu.
Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)
Dažniausiai užduodami klausimai
Geriausia sodinti ankstyvą pavasarį arba rudenį, kai augalas yra ramybės būsenos, o dirva nėra įšalusi ar permirkusi.
Vienas krūmas gali žydėti ir subrandinti dalį riešutų, tačiau gausesniam bei patikimesniam derliui geriau auginti bent du skirtingus lazdynus.
Atžalas išpjaukite kuo arčiau jų išaugimo vietos, geriausia ramybės metu, ir reguliariai retinkite krūmo pagrindą. Nupjautos atžalos dažnai atauga, todėl svarbus nuoseklumas.