Paprastoji portulakarija

Paprastoji portulakarija (Portulacaria afra) kilusi iš pietinės Afrikos, ypač Pietų Afrikos Respublikos ir aplinkinių regionų. Laukinėje gamtoje ji auga sausuose, saulėtuose krūmynuose, uolėtose vietose ir šiltuose slėniuose. Ten augalas prisitaiko prie ilgesnių sausrų ir nepastovaus kritulių kiekio. Portulakarija priklauso Didiereaceae šeimai, nors dėl išvaizdos dažnai painiojama su storlapiais. Lietuvoje ji auginama kaip kambarinis augalas, nes mūsų žiemos jai per šaltos. Šiltuoju metų laiku vazoną galima išnešti į lauką, tačiau augalą būtina palaipsniui pratinti prie tiesioginės saulės.

Portulakarija yra visžalis, sukulentinis krūmelis, kambaryje dažniausiai užaugantis iki nedidelio medelio dydžio. Jos stiebai laikui bėgant storėja, sumedėja ir gali įgauti rausvai rudą atspalvį. Smulkūs, mėsingi, apvalūs arba ovalūs lapeliai išsidėstę poromis priešais vienas kitą. Lapų spalva paprastai būna sodriai žalia, tačiau pasitaiko ir margalapių veislių su kreminiais kraštais. Augalą galima genėti, todėl jis tinka formuoti kompaktišką krūmą arba bonsą. Geromis sąlygomis subrendusi portulakarija gali žydėti smulkiais rausvais žiedais, nors kambaryje tai reta.

Portulakarijai parinkite labai šviesią vietą, geriausia prie pietinės, pietvakarinės arba vakarinės krypties lango. Ryški šviesa padeda išlaikyti tankų augimą, trumpus tarpubamblius ir sodrią lapų spalvą. Prie pietinio lango vasarą karščiausiomis valandomis augalą galima šiek tiek atitraukti nuo stiklo, ypač jei lapai dar nepratę prie saulės. Portulakarija gerai jaučiasi ant palangės, saulėtoje lentynoje ar šviesiame darbo kambaryje. Venkite tamsių kampų ir vietų, kur augalą nuolat kliudo šaltas skersvėjis arba kondicionieriaus oro srovė.

Kasdienės priežiūros portulakarijai reikia nedaug, tačiau svarbu stebėti ne dažnumą, o augalo būklę. Laistykite tik tada, kai vazonėlio žemė beveik visiškai išdžiūsta, o palaistę išpilkite vandens perteklių iš lėkštelės. Lapų purkšti nebūtina, nes augalas gerai prisitaikęs prie sausesnio oro. Pavasarį ir vasarą galima tręšti sukulentams skirtomis trąšomis, naudojant silpnesnį tirpalą ir ne dažniau, nei nurodyta etiketėje. Retkarčiais nuvalykite dulkes nuo lapelių minkštu sausu arba vos drėgnu teptuku.

Lengviausia portulakariją dauginti stiebo auginiais. Nupjaukite sveiką, kelių lapelių turintį ūglį ir palikite jį kelias dienas apdžiūti, kad pjūvio vieta užsitrauktų. Tada įsmeikite auginį į lengvą, gerai drenuojamą sukulentų substratą. Pirmą kartą laistykite saikingai, o vėliau drėgmę palaikykite labai atsargiai, nes neįsišaknijęs auginys lengvai supūva. Įsišaknijimą skatins šiluma, ryški išsklaidyta šviesa ir nedidelis oro judėjimas. Vandenyje auginius taip pat galima šaknydinti, tačiau sodinant į substratą puvimo rizika dažnai būna mažesnė.

Dažniausia klaida – portulakariją laistyti pagal grafiką, nepatikrinus, ar žemė išdžiūvusi. Perteklinė drėgmė ypač pavojinga vėsiu ir mažai šviesos turinčiu metų laiku, nes gali pradėti pūti šaknys ir stiebų apačia. Kita problema – per tamsi vieta, kur ūgliai ištįsta, o lapeliai tampa retesni ir mažesni. Staiga pastačius augalą į kaitrią saulę, lapai gali nudegti, todėl šviesą didinkite palaipsniui. Taip pat venkite didelio vazono, kuriame substratas ilgai lieka šlapias.

Tinkamai prižiūrima portulakarija paprastai būna atspari, tačiau susilpnėjusi gali nukentėti nuo šaknų ar stiebų puvinio. Jo požymiai – minkštėjantys, tamsėjantys audiniai, staigus lapų kritimas ir nemalonus kvapas iš substrato. Tokiu atveju pašalinkite pažeistas dalis, leiskite pjūviams apdžiūti ir persodinkite į sausą, pralaidų mišinį. Ant stiebų ir lapų kartais apsigyvena skydamariai, miltuotieji skydamariai arba voratinklinės erkės. Kenkėjus pastebėję anksti, nuvalykite mechaniškai ir prireikus naudokite kambariniams augalams skirtą preparatą pagal etiketę.

Portulacaria afra dažnai vadinama dramblio krūmu, nes jos lapus savo areale mėgsta ėsti drambliai ir kiti žolėdžiai. Šis augalas svarbus ir ekologiniu požiūriu: natūraliose buveinėse tankūs jo sąžalynai padeda saugoti dirvožemį nuo erozijos. Portulakarija pasižymi storais vandens atsargų kaupiančiais lapais ir stiebais, todėl trumpą sausrą pakelia geriau nei daugelis įprastų kambarinių augalų. Dėl lankstumo, smulkių lapų ir gebėjimo atlaikyti genėjimą ji ypač mėgstama bonsų augintojų. Margalapės formos auga kiek lėčiau ir paprastai reikalauja daugiau šviesos.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)