← Grįžti į katalogą
Saldymedis nuotrauka
Prieskoniniai

Saldymedis

Glycyrrhiza glabra

Saldymedis – daugiametis žolinis augalas, vertinamas dėl saldaus skonio šaknų ir dekoratyvių, lengvų lapų. Saulėtoje vietoje jis gali tapti įdomiu prieskoniniu bei vaistiniu sodo augalu, tačiau šaknims subręsti reikia kantrybės.

Laistymas

Laistykite saikingai, bet giliai, kai pradžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis. Jaunam augalui reikės daugiau drėgmės, o įsitvirtinęs saldymedis trumpą sausrą pakelia geriau. Venkite vandens sąstovio ir nelaistykite pagal griežtą grafiką, jei dirva dar drėgna. Vazone būtinos drenažo skylės bei laidus substratas.

Šviesa

Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Saldymedžiui reikia labai šviesios, saulėtos vietos, kur jis kasdien gautų daug tiesioginės šviesos. Trūkstant saulės stiebai gali ištįsti, lapai bus retesni, o augalas prasčiau kaups atsargines medžiagas šaknyse. Geriausiai tinka pietinė ar pietvakarinė sodo vieta, apsaugota nuo šalto, stipraus vėjo.

Saugumas

Nesaugus gyvūnams. Saldymedžio šaknys nėra skirtos neribotam vartojimui. Glicirizinas gali veikti kraujospūdį ir kalio kiekį organizme, todėl augalinę žaliavą ar preparatus vartokite saikingai ir pasitarkite su gydytoju, ypač jei vartojate vaistus, laukiatės ar turite širdies, inkstų ar kraujospūdžio sutrikimų. Laikykite šaknis vaikams ir augintiniams nepasiekiamoje vietoje; augintiniams šio augalo nelaikykite saugiu maistu.

Sudėtingumas

Vidutinė priežiūra

Persodinimas ir žemė

Vazone auginamą saldymedį persodinkite pavasarį, prieš prasidedant aktyviam augimui, tačiau tik tada, kai šaknys akivaizdžiai užpildo indą. Rinkitės didesnį ir gilų vazoną su drenažo skylėmis bei laidų, kompostu praturtintą substratą. Persodindami kuo mažiau ardykite šakniastiebį, nes pažeistos šaknys gali ilgiau atsigauti. Po darbo palaistykite saikingai ir kelias savaites saugokite nuo perdžiūvimo.

Temperatūra ir drėgmė

Lauke saldymedis geriausiai jaučiasi šiltuoju metų laiku, saulėje ir vidutinio drėgnumo ore. Jam nereikia tropinės oro drėgmės, todėl purkšti lapų įprastai nebūtina. Vasarą svarbiau užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir neperlaistyti. Lietuvos žiemą didžiausią pavojų dažnai kelia ne vien šaltis, o permirkusi dirva ir staigūs atšilimai, todėl šaknis saugokite laidžiu mulčiu.

Saldymedis (Glycyrrhiza glabra) kilęs iš pietų Europos, Vakarų Azijos ir Viduržemio jūros regiono, kur auga saulėtose, gana šiltose vietose. Natūraliai jis aptinkamas upių slėniuose, pievose ir kitose vietose, kur dirva nėra užmirkusi, bet išlaiko drėgmę. Augalas priklauso pupinių šeimai, todėl jo žiedai ir lapų sandara primena kai kuriuos kitus šios šeimos augalus. Lietuvos sode saldymedis dažniausiai auginamas kaip lauko daugiametis augalas. Šaltesnėse ar labai atvirose vietose jam naudinga žieminė apsauga nuo permirkimo ir staigių temperatūros pokyčių.

Saldymedis suformuoja stačius, išsišakojusius stiebus ir paprastai užauga aukštesnis už daugelį virtuvinių prieskoninių augalų. Jo lapai sudaryti iš daugybės smulkių, ovalių lapelių, todėl atrodo plunksniški ir suteikia kerui lengvumo. Vasarą pasirodo smulkūs, šviesiai violetiniai ar melsvi žiedai, susitelkę į trumpus žiedynus lapų pažastyse. Po žydėjimo gali subręsti pupinių šeimai būdingos ankštys. Svarbiausia augalo dalis yra ilgas, šakotas požeminis šakniastiebis ir šaknys, kuriuose kaupiasi saldūs junginiai bei būdingas aromatas.

Saldymedis nėra patogus įprastas kambarinis augalas, nes jam reikia daug saulės, erdvės ir gilesnės dirvos šaknims. Geriausiai jį sodinti lauke, saulėtoje daržo, vaistažolių lysvės ar pakeltos lysvės vietoje. Tinka nuo vėjo iš dalies apsaugotas kampas, kuriame pavasarį greitai sušyla žemė ir nesikaupia lietaus vanduo. Auginant vazone rinkitės platų, gilų indą su patikimomis drenažo skylėmis, tačiau ilgainiui augalas vis tiek gali tapti per didelis. Saldymedžio šakniastiebiai plečiasi, todėl sodinimui verta numatyti atskirą vietą.

Vegetacijos metu saldymedį laistykite tada, kai pradžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis, ypač per ilgesnes sausras. Vanduo turi pasiekti gilesnes šaknis, bet tarp laistymų dirva neturėtų pavirsti klampia, nuolat šlapia mase. Pavasarį aplink kerą galima paskleisti ploną komposto sluoksnį, o pernelyg vešliam tręšimui azotinėmis trąšomis geriau nepasiduoti. Nužydėjusius žiedynus galite pašalinti, jei norite tvarkingesnio vaizdo ir nenorite subrandinti sėklų. Rudenį nudžiūvusius stiebus nukirpkite, o šaknų zoną pridenkite lapais ar kita orui laidžia medžiaga, jei žiema atšiauri.

Saldymedis dauginamas sėklomis arba šakniastiebio dalimis, tačiau praktiškiausias būdas dažnai yra dalijimas. Pavasarį ar ankstyvą rudenį iškaskite gerai įsišaknijusį kerą ir atskirkite dalį šakniastiebio su gyvybingu pumpuru bei smulkesnėmis šaknelėmis. Pasodintą dalį palaistykite ir pirmomis savaitėmis neleiskite dirvai visiškai išdžiūti. Dauginant sėklomis reikia daugiau kantrybės, nes dygimas gali būti netolygus, o jauni augalai šaknis užaugina lėtai. Sėklas sėkite į purų substratą, o daigus į nuolatinę vietą perkelkite tik sustiprėjusius ir nebegresiant šalnoms.

Dažna klaida – saldymedį pasodinti sunkioje, molingoje ir nuolat šlapioje dirvoje, kur šaknys ima dusti arba pūti. Ne mažiau žalingas ir nuolatinis sausros režimas, ypač kol augalas dar jaunas ir šakniastiebis nėra gerai įsitvirtinęs. Per dažnas tręšimas skatina lapų masę, tačiau nepadeda išgauti stipraus, sveiko šaknyno. Sodinant per mažame vazone augalas greitai ima skursti ir džiūti. Taip pat neverta skubėti kasti šaknų po pirmojo sezono, nes kvapni ir tinkamai subrendusi požeminė dalis formuojasi palaipsniui.

Tinkamai parinktoje, saulėtoje ir neužmirkstančioje vietoje saldymedis paprastai auga gana sveikai. Daugiausia problemų sukelia šaknų puviniai, kuriuos skatina prastas drenažas, per dažnas laistymas ir suslėgta dirva. Drėgnu, tvankiu oru ant lapų gali pasirodyti grybinėms ligoms būdingų dėmių, todėl svarbu neperlaistyti ir nesodinti per tankiai. Jaunus ūglius kartais apninka amarai, o lapus gali pažeisti įvairūs smulkūs vabzdžiai. Kenkėjus pirmiausia nuplaukite vandens srove, pašalinkite stipriai pažeistas dalis ir pagerinkite augimo sąlygas.

Saldymedžio šaknys pasižymi labai ryškiu saldumu, kurį lemia glicirizinas, todėl augalas naudojamas žolelių mišiniuose, konditerijoje ir kai kuriuose gėrimuose. Dėl šios priežasties šaknų skonis gerokai skiriasi nuo įprastų virtuvinių prieskonių ir yra juntamas net nedideliu kiekiu. Požeminė augalo dalis gali būti stora, šakota ir gana gili, todėl persodinimas didesniame amžiuje tampa sudėtingas. Saldymedis taip pat gali plėstis šakniastiebiais, tad mažame darže verta stebėti jo užimamą plotą. Derliui šaknys dažniausiai kasamos tik gerai įsitvirtinusio augalo.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)

Dažniausiai užduodami klausimai

Taip, tačiau rinkitės platų ir gilų vazoną, nes saldymedis formuoja stiprų, besiplečiantį šakniastiebį. Vazone jis greičiau išdžiūsta ir gali prasčiau žiemoti, todėl būtina stebėti drėgmę bei saugoti nuo šalčio.

Šaknis geriau kasti tik gerai įsitvirtinusio, kelių sezonų augalo, nes jauni augalai dar neturi gausaus požeminio derliaus. Kasant stenkitės palikti dalį šakniastiebio, kad augalas galėtų atželti.

Saldymedžio šaknies vartojimas turi būti saikingas, nes glicirizinas gali paveikti kraujospūdį ir elektrolitų pusiausvyrą. Jei vartojate vaistus ar turite sveikatos sutrikimų, prieš vartojimą pasitarkite su gydytoju.