Vyšninė slyva
Prunus cerasifera
Vyšninė slyva – dekoratyvus ir vaisinis lauko medis, pavasarį pasipuošiantis gausiais baltais arba rausvais žiedais. Ji vertinama dėl ankstyvo žydėjimo, nereiklumo ir kai kurių veislių tamsiai violetinių lapų bei valgomų vaisių.
Laistymas
Jauną medį laistykite tada, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač po pasodinimo ir per vasaros sausrą. Laistykite gausiai, bet ne kasdien po truputį, kad drėgmė pasiektų gilesnes šaknis. Įsitvirtinusi vyšninė slyva paprastai pakelia trumpesnį sausringą laikotarpį, tačiau vandens labiausiai reikia žydėjimo, vaisių augimo ir ilgesnių karščių metu. Venkite užmirkimo ir neleiskite vandeniui nuolat telkšoti prie kamieno.
Šviesa
Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Vyšninei slyvai būtina saulėta vieta. Tiesioginė šviesa skatina gausų žydėjimą, geresnį vaisių nokimą ir ryškesnę purpurialapių veislių spalvą. Lengvas dalinis pavėsis toleruojamas, tačiau giliame pavėsyje laja tampa reta, ūgliai ištįsta, o žiedų ir vaisių būna mažiau. Rinkitės vietą, kur medis nebūtų užstojamas didelių pastatų ar tankių medžių.
Saugumas
Nesaugus gyvūnams. Vyšninės slyvos prinokęs vaisiaus minkštimas paprastai yra valgomas, tačiau kauliuko, lapų ir kitų žalių augalo dalių negalima kramtyti ar valgyti. Kauliukuose yra cianogeninių junginių, todėl juos būtina išspjauti ir saugiai išmesti. Vaikus bei augintinius saugokite nuo kauliukų ir nukritusių lapų ar šakelių graužimo. Jei augalas auginamas dėl vaisių, rinkitės patikimą veislę ir nevalgykite neaiškios kilmės dekoratyvinio medžio vaisių dideliais kiekiais.
Sudėtingumas
Vidutinė priežiūra
Persodinimas ir žemė
Sode auganti vyšninė slyva įprastai nepersodinama, todėl vietą rinkitės iš anksto. Jauną medelį geriausia sodinti anksti pavasarį arba rudenį, kai dirva nėra įšalusi ar permirkusi. Duobė turėtų būti platesnė už šaknų gumulą, o šaknies kaklelis turi likti dirvos paviršiaus lygyje. Po pasodinimo gausiai palaistykite, mulčiuokite aplink, bet nelieskite kamieno, ir prireikus pririškite prie kuolo. Didelį įsitvirtinusį medį persodinti rizikinga, nes pažeidžiama didelė šaknyno dalis.
Temperatūra ir drėgmė
Vyšninė slyva yra lauko augalas, prisitaikęs prie Lietuvos sezonų, tačiau atsparumas šalčiui priklauso nuo veislės, poskiepio, medžio amžiaus ir vietos. Jaunus medelius pirmomis žiemomis verta apsaugoti nuo žvarbaus vėjo, saulės kaitros bei kiškių ar kitų žvėrių pažeidimų. Papildoma oro drėgmė paprastai nereikalinga, o prastai vėdinama, nuolat drėgna vieta gali skatinti ligas. Svarbiausia – geras drenažas, saulė ir neperdžiūvanti dirva įsitvirtinimo metu.
Vyšninė slyva
Prunus cerasifera
Lauko
Laistymas
Jauną medį laistykite tada, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta, ypač po pasodinimo ir per vasaros sausrą. Laistykite gausiai, bet ne kasdien po truputį, kad drėgmė pasiektų gilesnes šaknis. Įsitvirtinusi vyšninė slyva paprastai pakelia trumpesnį sausringą laikotarpį, tačiau vandens labiausiai reikia žydėjimo, vaisių augimo ir ilgesnių karščių metu. Venkite užmirkimo ir neleiskite vandeniui nuolat telkšoti prie kamieno.
Šviesa
Vyšninei slyvai būtina saulėta vieta. Tiesioginė šviesa skatina gausų žydėjimą, geresnį vaisių nokimą ir ryškesnę purpurialapių veislių spalvą. Lengvas dalinis pavėsis toleruojamas, tačiau giliame pavėsyje laja tampa reta, ūgliai ištįsta, o žiedų ir vaisių būna mažiau. Rinkitės vietą, kur medis nebūtų užstojamas didelių pastatų ar tankių medžių.
Vyšninė slyva, moksliniu pavadinimu Prunus cerasifera, kilusi iš Pietryčių Europos ir Vakarų Azijos regionų. Natūraliai ji auga šiltesnėse, sausesnėse vietovėse, pamiškėse, krūmynuose ir prie upių slėnių. Dėl gero prisitaikymo medis plačiai auginamas Europoje kaip dekoratyvinis ir vaisinis augalas. Lietuvoje jis gali augti sėkmingai, ypač saulėtose, nuo stiprių vėjų apsaugotose vietose. Įvairios veislės skiriasi augimo forma, lapų spalva, atsparumu šalčiui ir vaisių savybėmis.
Tai dažniausiai nedidelis arba vidutinio dydžio medis, kartais augantis kaip didelis krūmas. Jo laja gali būti apvali, plačiai išsikerojusi arba svyranti, priklausomai nuo veislės ir poskiepio. Lapai būna žali, rausvi arba tamsiai purpuriniai, ovalūs, smailėjančiu galu. Anksti pavasarį, dar prieš išsiskleidžiant lapams, pasirodo pavieniai balti ar švelniai rausvi žiedai. Vėliau subręsta apvalūs geltoni, raudoni arba violetiniai vaisiai su kauliuku, dažniausiai valgomi vasaros pabaigoje.
Vyšninė slyva nėra kambarinis augalas, todėl jai tinkamiausia vieta yra sodas, kiemas arba didesnė atvira želdyno erdvė. Sodinkite saulėtoje vietoje, kur medis gauna bent kelias valandas tiesioginės šviesos ir nėra užgožiamas pastatų ar didelių medžių. Geriausia rinktis nuo šiaurinių ir rytinių vėjų apsaugotą vietą, ypač šaltesniuose Lietuvos regionuose. Palikite pakankamai erdvės lajos plėtrai, o nuo takų ar terasų medį atitraukite tiek, kad šakos netrukdytų judėti.
Jauną vyšninę slyvą pirmuosius sezonus laistykite reguliariai, ypač per sausrą, kad šaknys galėtų gerai įsitvirtinti. Aplink kamieną laikykite purią, nuo piktžolių išvalytą dirvą, tačiau nekaskite giliai, nes galite pažeisti paviršines šaknis. Pavasarį galima patręšti subalansuotomis vaismedžiams skirtomis trąšomis, laikantis gamintojo normų. Formuojamąjį genėjimą atlikite po žydėjimo arba vasarą, pašalindami susikertančias, pažeistas ir į lajos vidų augančias šakas. Rudenį surinkite nukritusius vaisius bei lapus, jei juose matyti ligų požymių.
Vyšninė slyva dažniausiai dauginama sėklomis, skiepijimu arba šaknų atžalomis, tačiau pasirinktas būdas priklauso nuo augalo paskirties. Iš kauliuko išaugęs medis gali skirtis nuo motininio augalo vaisių dydžiu, skoniu, lapų spalva ir augimo forma. Veislinės dekoratyvinės slyvos paprastai dauginamos skiepijant ant tinkamo poskiepio, nes taip išsaugomos norimos savybės. Atžalas galima atskirti ramybės laikotarpiu, jei jos turi pakankamai savų šaknų. Persodintą jauną augalą būtina kruopščiai palaistyti ir pirmą sezoną saugoti nuo išdžiūvimo.
Viena dažniausių klaidų – vyšninę slyvą pasodinti pavėsyje, kur ji silpnai žydi, rečiau dera ir gali prarasti dekoratyvią lapų spalvą. Taip pat nederėtų jos sodinti į nuolat šlapią, sunkią dirvą, nes šaknims ima trūkti oro. Per gausus azoto tręšimas skatina ilgus, minkštus ūglius, bet ne visada pagerina žydėjimą ar derlių. Nereikėtų genėti labai vėlai žiemą, kai žaizdos sunkiau gyja. Jaunų medelių negalima palikti be atramos vėjuotoje vietoje.
Vyšninę slyvą gali pažeisti moniliozė, dėmėtligės, bakterinės ligos ir kitos kaulavaisiams būdingos problemos. Ligos dažniau plinta, kai laja per tanki, oras drėgnas, o pažeistos šakos ar vaisiai paliekami ant medžio. Iš kenkėjų pasitaiko amarų, pjūklelių, vaisėdžių ir įvairių drugių vikšrų. Reguliariai apžiūrėkite jaunus lapus, ūglių viršūnes bei vaisius, o pastebėtas pažeistas dalis pašalinkite. Padeda gera oro cirkuliacija, saikingas tręšimas, sodo higiena ir tiksliai pagal etiketę naudojamos augalų apsaugos priemonės.
Vyšninė slyva laikoma viena iš svarbių slyvų protėvių ir dažnai naudojama kaip poskiepis kitoms slyvoms. Kai kurios jos veislės auginamos beveik vien dėl tamsių lapų ir ankstyvo žydėjimo, todėl vaisiai gali būti smulkūs arba visai nesvarbūs. Žiedai pasirodo labai anksti, todėl medis yra reikšmingas ankstyvą pavasarį skraidantiems vabzdžiams. Lietuvoje savaime išplitusių vyšniinių slyvų kartais galima aptikti pakelėse ar apleistose sodybose. Prinokę vaisiai tinka valgyti švieži, virti uogienes, padažus ar kompotus, jei veislė tam tinkama.
Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)
Dažniausiai užduodami klausimai
Sodinti galima anksti pavasarį arba rudenį, kai dirva nėra įšalusi ir nėra permirkusi. Po pasodinimo medį būtina gausiai palaistyti.
Taip, tinkamoje saulėtoje vietoje ji gali žydėti ir derėti. Derėjimą lemia veislė, apdulkinimas, pavasario orai ir medžio sveikata.
Priežastys gali būti pavėsis, per didelis azoto kiekis, vėlyvos šalnos, jaunas amžius arba nepalankus apdulkinimas. Taip pat derėjimą silpnina ligos ir netinkamas genėjimas.
