← Grįžti į katalogą
Asafetida (Ferula assa-foetida) nuotrauka
Prieskoniniai

Asafetida (Ferula assa-foetida)

Ferula assa-foetida

Asafetida – įspūdingas, neįprastas skėtinių šeimos augalas, labiausiai žinomas dėl iš džiovintų šaknų gaunamos stipraus kvapo dervos. Lietuvoje jis dažniausiai auginamas kaip kolekcinis prieskoninis augalas saulėtoje, labai gerai drenuojamoje vietoje.

Laistymas

Laistykite retai ir gausiai tik tada, kai substratas beveik visiškai išdžiūsta per visą vazono gylį. Aktyvaus augimo metu vandens reikės šiek tiek daugiau, tačiau jo vis tiek turi būti mažiau nei daugumai lapinių prieskoninių augalų. Rudenį ir žiemą laistymą smarkiai sumažinkite. Naudokite kambario temperatūros vandenį ir pasirūpinkite, kad vazone bei lėkštelėje neužsistovėtų drėgmė.

Šviesa

Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Asafetidai reikia labai šviesios, saulėtos vietos, geriausia su keliomis valandomis tiesioginės saulės kasdien. Lauke ją statykite ten, kur neužstoja medžiai ar pastatai, tačiau prie pavasarinės saulės pratinkite palaipsniui, jei žiemą augalas buvo laikomas viduje. Trūkstant šviesos lapai gali ištįsti, o substratas džiūti per lėtai.

Saugumas

Nesaugus gyvūnams. Augalas nėra skirtas augintiniams graužti. Pažeidus šaknį ar kitą dalį išsiskirianti derva gali dirginti odą ir gleivines, o jos kvapas jautresniems žmonėms gali būti nemalonus. Dirbdami mūvėkite pirštines, nelieskite akių ir po priežiūros nusiplaukite rankas. Saugokite vazoną nuo vaikų ir gyvūnų; prarijus augalo dalį ar pasireiškus sudirgimui kreipkitės į medikus ar veterinarą.

Sudėtingumas

Sunki priežiūra

Persodinimas ir žemė

Persodinkite tik tada, kai augalas aiškiai išauga vazoną arba substratas praranda laidumą. Rinkitės gilų, stabilų indą su didele drenažo anga, nes asafetida formuoja svarbią gilią šaknį. Substratą sudarykite iš universalaus žemės mišinio, rupaus smėlio, perlito ar smulkaus žvyro, kad vanduo neužsilaikytų. Persodinkite pradėjus augti, kuo mažiau judindami šaknų gumulą, o po darbo kelias dienas laistykite ypač saikingai.

Temperatūra ir drėgmė

Aktyvaus augimo metu asafetida mėgsta šilumą, saulę ir sausą orą, tačiau svarbiausia yra ne pati temperatūra, o greitas substrato išdžiūvimas. Rudenį augalui naudinga vėsesnė, šviesi ramybės vieta, kur nėra šalčio ir staigių temperatūros svyravimų. Kambaryje jo nestatykite prie radiatoriaus ar į tvankų, drėgną kampą. Lapų purkšti nereikia, o šiltnamyje būtina gera ventiliacija.

Asafetida kilusi iš sausringų Vakarų ir Vidurio Azijos regionų, ypač dabartinio Irano, Afganistano bei aplinkinių kraštų. Gamtoje ji auga atvirose, akmenuotose vietovėse, kur dirvožemis greitai išdžiūsta, o vasaros būna karštos. Augalas prisitaikęs prie ryškaus sezonų kaitos ritmo: aktyviai auga vėsesniu metų laiku ir ilsisi per karščiausią laikotarpį. Lietuvos klimatas jai per drėgnas ir nepastovus, todėl saugiausia ją auginti inde arba itin laidžioje pakeltoje lysvėje.

Tai stambus daugiametis žolinis augalas, išauginantis storą, mėsingą šaknį ir lapų skrotelę. Lapai smulkiai suskaidyti, melsvai žali, kartais primenantys didelės petražolės ar pankolio lapiją. Subrendusi asafetida išleidžia aukštą, šakotą žiedynkotį su daugybe smulkių gelsvų žiedų skėteliuose. Po žydėjimo formuojasi plokšti vaisiai su sėklomis. Pažeidus šaknį ar stiebą išsiskiria lipni, labai intensyvaus kvapo derva, dėl kurios augalas ir tapo žinomas.

Asafetida nėra įprastas kambarinis augalas, nes jai reikia daug tiesioginės saulės, gero oro judėjimo ir ryškaus ramybės laikotarpio. Lietuvoje indą geriausia laikyti lauke, saulėtame balkone, terasoje ar prie pietinės namo sienos nuo pavasario iki rudens. Į kambarį ją verta įnešti tik prieš stipresnes šalnas ir laikyti vėsioje, šviesioje vietoje. Šiltas, tamsus kambarys žiemą dažnai skatina silpną augimą, drėgmės kaupimąsi ir šaknų puvimą.

Laistykite tik tada, kai substratas beveik visiškai išdžiūsta, o vėsesniu ramybės metu – dar rečiau. Vanduo turi lengvai ištekėti pro vazono skyles, todėl po laistymo nepalikite jo lėkštelėje. Augimo laikotarpiu galima saikingai patręšti silpnu, subalansuotu trąšų tirpalu, tačiau pertręšimas skatina minkštą, mažiau atsparų augimą. Nudžiūvusius lapus pašalinkite švariais įrankiais, o pažeistų šaknų be reikalo nejudinkite, nes jų žaizdos gali skleisti dervą.

Dažniausiai asafetida dauginama sėklomis, tačiau tai kantrybės reikalaujantis būdas. Sėklos turėtų būti kuo šviežesnės, nes jų daigumas laikui bėgant mažėja, o dygimas gali būti netolygus. Sėkite į laidų, smėlingą substratą ir laikykite šviesiai, saikingai drėgnai, bet ne šlapiai. Jauni daigai nemėgsta persodinimo, todėl geriau juos iš karto auginti atskiruose induose. Šaknies dalijimas paprastai rizikingas, nes augalas formuoja gilią šaknį ir sunkiai toleruoja pažeidimus.

Dažniausia klaida – asafetidą laistyti taip pat dažnai kaip baziliką, petražolę ar kitus įprastus prieskoninius augalus. Nuolat drėgna žemė ypač pavojinga vėsesniu oru, kai šaknys beveik nenaudoja vandens. Kita klaida – sodinti į sunkų, molingą substratą arba rinktis per mažai saulėtą vietą. Nereikėtų skubiai persodinti kiekvieną sezoną, nes pažeista šaknis sunkiai atsigauna. Taip pat venkite stipraus tręšimo ir neskinkite lapų nuo labai jauno, dar neįsitvirtinusio augalo.

Tinkamai auginamai asafetidai ligų paprastai pasitaiko nedaug, tačiau perteklinė drėgmė gali sukelti šaknų ir kaklelio puvinį. Tokiu atveju lapai vysta, gelsta, o substratas ilgai išlieka šlapias; pažeistas dalis išgelbėti sunku. Tankioje, prastai vėdinamoje vietoje ant lapų gali atsirasti dėmių ar miltligės požymių. Jaunus augalus kartais puola amarai, tripsai arba voratinklinės erkės. Kenkėjus pradėkite šalinti nuplovimu ir stebėjimu, o chemines priemones naudokite tik pagal etiketę.

Asafetidos derva gaunama iš subrendusių augalų šaknų ir šakniastiebio, todėl namuose užaugintas mažas daigas jos reikšmingo kiekio nesukaups. Šviežia derva pasižymi labai aštriu, sierą primenančiu kvapu, tačiau termiškai apdorota prieskonio forma tampa švelnesnė ir primena česnako bei svogūno natą. Tradicinėse virtuvėse ji naudojama labai mažais kiekiais, dažnai sumaišyta su miltais ar kitais prieskoniais. Augalas vertingas ir kaip botaninė retenybė, nes jo žiedynas gali būti įspūdingai aukštas.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)

Dažniausiai užduodami klausimai

Taip, tačiau tai labiau kolekcinis augalas nei lengvai auginama daržovė. Geriausia jį auginti giliame inde, saulėtoje vietoje, o prieš šalnas perkelti į vėsią ir šviesią patalpą.

Pažeistoje šaknyje ir kitose augalo dalyse yra dervos, kuriose gausu sieros junginių. Būtent jie sukuria aštrų, česnaką bei svogūną primenantį kvapą, ypač šviežiai dervai.

Praktiškai neapsimoka, nes derva gaunama iš subrendusių augalų šaknų, o pats procesas reikalauja patirties. Jauną augalą geriau auginti kaip botaninę retenybę ir naudoti tik patikimai paruoštą parduodamą prieskonį.