Dantytoji haworthiopsis

Haworthiopsis limifolia kilusi iš pietryčių Afrikos, kur auga šiltesniuose Pietų Afrikos regionuose, Esvatinyje, Mozambike ir Zimbabvėje. Gamtoje ši rūšis aptinkama uolėtose, gerai drenuojamose vietose, dažnai apsaugota nuo ilgalaikio tiesioginio lietaus. Jos natūrali aplinka pasižymi sausesniais laikotarpiais ir ryškia šviesa, todėl augalas prisitaikęs kaupti vandenį lapuose. Kambaryje svarbiausia atkartoti ne karštį, o gerą drenažą, saikingą laistymą ir pakankamą apšvietimą. Lietuvoje dantytoji haworthiopsis dažniausiai auginama kaip vazoninis kambarinis sukulentas.

Dantytoji haworthiopsis sudaro kompaktišką lapų skrotelę, paprastai augančią gana arti žemės. Jos trumpi, smailėjantys lapai būna tamsiai arba pilkšvai žali, o paviršių dengia iškilios skersinės briaunelės, primenančios mažus dantukus ar šiurkščią tekstūrą. Lapų galiukai dažnai būna lygesni ir kiek permatomi, tačiau augalas nėra toks skaidrus kaip kai kurios kitos haworthijos. Subrendusi skrotelė gali leisti šonines atžalas ir taip pamažu suformuoti nedidelį kupstą. Retkarčiais pasirodo plonas žiedynstiebis su smulkiais baltais žiedais.

Geriausiai dantytoji haworthiopsis jaučiasi labai šviesioje vietoje, tačiau nuo kaitrios vidurdienio saulės ją verta pratinti palaipsniui. Tinka rytinė ar vakarinė palangė, o pietinėje pusėje augalą galima laikyti šiek tiek atitrauktą nuo stiklo arba lengvai pritemdyti vasaros vidurdieniais. Per mažai šviesos gali išretinti skrotelę ir ištįsinti lapus, nors šis sukulentas paprastai išlieka dekoratyvus. Venkite vietos prie nuolat varstomo lango, radiatoriaus ar oro kondicionieriaus. Mažą vazoną patogu pastatyti ant lentynos, kur aplink jį laisvai cirkuliuoja oras.

Laistykite tik tada, kai substratas visiškai arba beveik visiškai išdžiūsta, ir tuomet sudrėkinkite visą žemės gumulą. Po kelių minučių išpilkite vandenį iš lėkštelės ar vazono dekoratyvinio gaubto, kad šaknys nestovėtų drėgmėje. Šiltuoju metų laiku augalas gali būti laistomas dažniau, o žiemą, esant vėsesnei ir tamsesnei aplinkai, vandens reikia gerokai mažiau. Lapų rozetės viduryje susikaupusį vandenį geriau atsargiai nusausinti. Tręškite tik aktyvaus augimo metu silpnu sukulentams skirtų trąšų tirpalu, ne dažniau nei rekomenduojama etiketėje.

Lengviausia dantytąją haworthiopsį dauginti šoninėmis atžalomis, kurios susiformuoja prie motininės skrotelės. Persodinant atžalą galima atsargiai atskirti švariu peiliu arba rankomis, jei ji jau turi savų šaknų. Nupjautą vietą palikite vienai ar kelioms dienoms apdžiūti, kad susidarytų apsauginis audinys. Tuomet sodinkite į mažą vazonėlį su laidžiu sukulentų substratu ir iškart gausiai nelaistykite. Iš sėklų ši rūšis taip pat dauginama, tačiau daigai auga lėtai, todėl namuose atžalos yra praktiškesnis pasirinkimas.

Dažniausia klaida – laistyti pagal kalendorių, nepatikrinus, ar substratas išdžiūvęs. Per didelis vazonas taip pat kelia riziką, nes jame ilgai išlieka drėgna žemė, o nedidelė šaknų sistema jos greitai nesunaudoja. Sunkus, durpingas ar prastai drenuojamas substratas gali sukelti šaknų puvinį net ir laistant saikingai. Staigus perkėlimas iš tamsios vietos į kaitrią saulę neretai nudegina lapus. Dar viena klaida – dažnai purkšti skrotelę ir palikti vandenį tarp lapų, kur jis džiūsta lėtai.

Pavojingiausia problema yra šaknų arba stiebo puvinys, dažniausiai atsirandantis dėl užmirkimo, šalto drėgno substrato ar vandens pertekliaus žiemą. Pažeisti lapai tampa minkšti, gelsvi, rusvi arba lengvai atsiskiria nuo skrotelės. Tokį augalą reikia išimti iš vazono, pašalinti supuvusias dalis, pjūvius apdžiovinti ir persodinti į sausą, laidų mišinį. Kartais pasitaiko miltuotųjų skydamarių, ypač lapų pažastyse ir prie šaknų. Kenkėjus nuvalykite vatos pagaliuku, sudrėkintu tinkama priemone, ir kurį laiką augalą stebėkite atskirai.

Rūšies pavadinimas limifolia siejamas su lapų paviršiaus tekstūra, o pats augalas išsiskiria ne žiedais, bet beveik geometrine skrotele. Dėl skersinių iškilimų lapai atrodo tarsi išraižyti smulkiais grioveliais, todėl ši haworthiopsis ypač įdomi net ir tada, kai nežydi. Geromis sąlygomis subrendusi skrotelė gali natūraliai išauginti daug atžalų ir tapti tankiu kupstu. Žiedai yra smulkūs, balti, dažniausiai pasirodantys ant ilgo, plono žiedynstiebio. Augalo augimas lėtas, todėl išlaikyta kompaktiška forma ilgai išlieka dekoratyvi ir nereikalauja dažno persodinimo.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)