Raudonoji viendienė
Hemerocallis fulva
Raudonoji viendienė – ištvermingas, ilgai žydintis daugiametis augalas, vasarą išskleidžiantis ryškiai oranžinius, leliją primenančius žiedus. Ji puikiai tinka saulėtiems gėlynams, natūralistiniams želdynams ir vietoms, kur norisi patikimo, mažai priežiūros reikalaujančio augalo.
Laistymas
Laistykite tada, kai pradžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis, o per sausras – gausiai sudrėkinkite visą šaknų zoną. Įsitvirtinusi raudonoji viendienė trumpalaikę sausrą ištveria, tačiau žydėjimo metu dėl drėgmės trūkumo žiedai gali būti smulkesni. Venkite užmirkimo ir nuolat šlapios dirvos.
Šviesa
Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur gauna bent kelias valandas tiesioginės saulės. Dalinis pavėsis toleruojamas, tačiau jame viendienė paprastai žydi rečiau ir gali išauginti silpnesnius žiedynkočius.
Saugumas
Nesaugus gyvūnams. Raudonoji viendienė nėra tinkamas augalas naminiams gyvūnams, ypač katėms. Katėms suėdus viendienės dalių gali pasireikšti sunkus apsinuodijimas ir inkstų pažeidimas, todėl augalą laikykite joms nepasiekiamą. Jei gyvūnas augalo paragavo, nedelskite kreiptis į veterinarą.
Sudėtingumas
Lengva priežiūra
Persodinimas ir žemė
Lauke augančios viendienės persodinti kasmet nereikia. Kerą verta persodinti arba padalyti tada, kai jis labai sutankėja, blogiau žydi arba norite augalą padauginti. Geriausias laikas – ankstyvas pavasaris arba laikotarpis po žydėjimo, vengiant karščiausių ir sausiausių savaičių.
Temperatūra ir drėgmė
Tai šalčiui atsparus lauko daugiametis augalas, Lietuvos sąlygomis paprastai žiemojantis be specialios priedangos. Jam nereikia didelės oro drėgmės, tačiau geriau auga dirvoje, kuri nėra perdžiūvusi. Žiemą svarbiausia užtikrinti, kad šaknys nestovėtų užmirkusioje vietoje.
Raudonoji viendienė
Hemerocallis fulva
Lauko
Laistymas
Laistykite tada, kai pradžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis, o per sausras – gausiai sudrėkinkite visą šaknų zoną. Įsitvirtinusi raudonoji viendienė trumpalaikę sausrą ištveria, tačiau žydėjimo metu dėl drėgmės trūkumo žiedai gali būti smulkesni. Venkite užmirkimo ir nuolat šlapios dirvos.
Šviesa
Geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur gauna bent kelias valandas tiesioginės saulės. Dalinis pavėsis toleruojamas, tačiau jame viendienė paprastai žydi rečiau ir gali išauginti silpnesnius žiedynkočius.
Raudonoji viendienė (Hemerocallis fulva) – daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Azijos. Nepaisant panašumo į tikrąsias lelijas, viendienė priklauso kitai augalų šeimai ir išauga iš mėsingų šakniastiebių. Lietuvoje ji gerai žiemoja, yra atspari šalčiui ir dažnai auginama sodybose, parkuose bei pakelėse. Kai kuriose šalyse ši rūšis yra sulaukėjusi ir laikoma pernelyg sparčiai plintančia, todėl verta apgalvoti, kur ją sodinate.
Augalas sudaro tankų, dekoratyvų kupstą iš ilgų, siaurų, išlinkusių lapų. Birželį arba liepą virš lapijos iškyla tvirti žiedynkočiai, dažniausiai siekiantys apie 70–120 cm aukštį. Ant jų skleidžiasi oranžiniai ar rusvai oranžiniai žiedai su tamsesne juostele viduryje. Kiekvienas žiedas paprastai žydi tik vieną dieną, tačiau vienas augalas sukrauna daug žiedų, todėl bendras žydėjimas gali tęstis kelias savaites. Po žydėjimo susidarančios sėklų dėžutės nėra būtinos augalui, todėl jas galima pašalinti, jei norite tvarkingesnio vaizdo.
Sodinimas ir vieta
Raudonajai viendienei geriausiai tinka saulėta vieta, kur augalas gauna bent kelias valandas tiesioginės šviesos per dieną. Daliniame pavėsyje ji taip pat augs, tačiau gali žydėti ne taip gausiai, o žiedynkočiai kartais ištįsta. Dirva turėtų būti derlinga, puri ir neužmirkstanti. Prieš sodinant verta įmaišyti komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Šakniastiebį sodinkite taip, kad jo kaklelis būtų ties dirvos paviršiumi arba vos kelių centimetrų gylyje. Per giliai pasodintas augalas gali skursti ir prasčiau žydėti.
Laistymas ir tręšimas
Įsitvirtinusi viendienė yra gana atspari sausrai, tačiau reguliari drėgmė ypač svarbi pavasarį, žydėjimo metu ir per ilgesnes kaitras. Laistykite rečiau, bet gausiai, sudrėkindami gilesnį dirvos sluoksnį. Venkite nuolatinės šlapios dirvos, nes joje gali pradėti pūti šaknys. Pavasarį galima patręšti kompostu arba universaliomis ilgai veikiančiomis trąšomis. Per didelis azoto kiekis skatina lapų augimą, tačiau žiedų gali būti mažiau.
Dažniausios klaidos
• Viendienė pasodinama per giliai ir ilgai neprigyja.
• Laistoma kasdien nedideliais kiekiais, todėl dirvos paviršius būna drėgnas, o gilesni sluoksniai – sausi.
• Augalas sodinamas visiškame pavėsyje, tikintis gausaus žydėjimo.
• Nepakankamai retinami peraugę kerai, todėl jie pradeda tankėti ir žydėti silpniau.
• Paliekami nuvytę žiedai bei sėklų dėžutės, nors jų pašalinimas padeda išlaikyti tvarkingesnį vaizdą.
Priežiūra po žydėjimo ir dauginimas
Nuvytusius žiedus galima reguliariai išskabyti. Rudenį lapams pradėjus gelsti, juos galima nukirpti kelių centimetrų aukštyje, tačiau skubėti nebūtina – lapai dar kurį laiką maitina šakniastiebį. Žiemai specialios priedangos dažniausiai nereikia. Kerus geriausia dalyti anksti pavasarį arba po žydėjimo, kai augalas nėra apimtas karščio ir sausros. Iškastą kerą padalykite taip, kad kiekviena dalis turėtų šakniastiebio ir kelis lapų kuokštus. Persodinus palaistykite ir pirmąsias savaites neleiskite dirvai visiškai išdžiūti.
Įdomūs faktai
Viendienės pavadinimas susijęs su trumpu atskiro žiedo gyvavimu. Vis dėlto nauji pumpurai skleidžiasi vienas po kito, todėl augalas atrodo žydintis ilgai. Raudonoji viendienė taip pat yra viena iš rūšių, naudotų kuriant daugybę šiuolaikinių viendienių veislių, pasižyminčių įvairiomis spalvomis, žiedų formomis ir skirtingu žydėjimo laiku. Kadangi ji sudaro tankius kerus, gali būti naudojama šlaitams, pakraščiams ir didesniems gėlynams apželdinti.
Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)
Dažniausiai užduodami klausimai
Sodinti galima pavasarį arba ankstyvą rudenį. Rinkitės nekarštą laiką, paruoškite purią dirvą ir neįkaskite šakniastiebio per giliai.
Dažniausios priežastys – per didelis pavėsis, labai tankus ir senas keras, per daug azoto arba netinkamas sodinimo gylis. Persodinkite į saulėtesnę vietą, prireikus padalykite kerą ir saikingai tręškite.
Dažniausiai ne. Tai atspari rūšis, tačiau naujai pasodintą augalą pirmą žiemą galima lengvai pamulčiuoti, ypač jei vieta atvira, vėjuota arba dirva linkusi užmirkti.
