← Grįžti į katalogą
Rytinis hiacintas nuotrauka
Lauko

Rytinis hiacintas

Hyacinthus orientalis

Rytinis hiacintas – pavasarį pražystantis svogūninis augalas, vertinamas dėl tankių žiedynų ir saldaus, išraiškingo kvapo. Jis gražiai atrodo gėlynuose, vazonuose ir pavasarinėse kompozicijose.

Laistymas

Laistykite saikingai, kai viršutinis dirvos sluoksnis pradžiūsta. Pavasarį, aktyvaus augimo ir žydėjimo metu, drėgmės reikia daugiau, tačiau dirva turi likti tik lengvai drėgna, o ne šlapia. Vandenį pilkite prie vazono krašto arba tiesiai ant dirvos, ne ant svogūnėlio kaklelio. Po laistymo išpilkite susikaupusį vandenį iš lėkštelės. Kai lapai pagelsta ir nudžiūsta, laistymą palaipsniui mažinkite, o ramybės metu svogūnėlio laikykite beveik sausai.

Šviesa

Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Hiacintas geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur gauna daug ryškios šviesos. Lauke rinkitės atvirą lysvę ar vietą, apšviestą didžiąją dienos dalį, tačiau gerai nusausinamą. Kambaryje vazoną laikykite prie šviesaus lango, saugodami nuo labai kaitrios vidurdienio saulės per stiklą. Trūkstant šviesos, žiedkotis gali ištįsti, palinkti, o žydėjimas sutrumpėti. Po žydėjimo šviesa vis dar svarbi, kol lapai natūraliai subręsta ir nudžiūsta.

Saugumas

Nesaugus gyvūnams. Hiacinto svogūnėliai ir kitos augalo dalys yra nuodingi prarijus, todėl jų nelaikykite vaikams ir augintiniams pasiekiamoje vietoje. Svogūnėlių sultys jautresniems žmonėms gali sudirginti odą, todėl sodinant ar persodinant verta mūvėti pirštines ir po darbo nusiplauti rankas. Jei augalo dalių paragino vaikas ar gyvūnas, kreipkitės į gydytoją arba veterinarą ir nurodykite augalo pavadinimą. Augintiniams saugiu hiacinto nelaikykite, ypač jei jie mėgsta kasti žemę ar graužti svogūnėlius.

Sudėtingumas

Lengva priežiūra

Persodinimas ir žemė

Lauke hiacintai dažniausiai persodinami vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį, kai lapai jau visiškai nudžiūvę ir svogūnėlis ilsisi. Pasirinkite purią, laidžią dirvą, įmaišykite komposto, jei ji skurdi, ir pasirūpinkite geru drenažu. Svogūnėlį sodinkite taip, kad virš jo liktų kelių svogūnėlio aukščių dirvos sluoksnis, atsižvelgiant į jo dydį ir vietos sąlygas. Vazoninį augalą persodinkite tik ramybės metu, naudokite indą su drenažo anga ir nesodinkite į pernelyg didelį vazoną.

Temperatūra ir drėgmė

Lauke hiacintas gerai prisitaiko prie vidutinio klimato ir žiemą paprastai gali išgyventi dirvoje, jei svogūnėlis nėra permirkęs. Vazonuose pražydinamus svogūnėlius pirmiausia reikia laikyti vėsiai, o pradėjus augti perkelti į šviesią vietą. Žydėjimo metu vėsesnė aplinka padeda ilgiau išsilaikyti žiedams; karštis juos greitai sendina. Papildomai didinti oro drėgmės nereikia, nes hiacintas nemėgsta nuolat drėgno lapų paviršiaus ir prastos oro cirkuliacijos.

Rytinis hiacintas (Hyacinthus orientalis) kilęs iš rytinės Viduržemio jūros regiono dalies, Turkijos, Sirijos ir aplinkinių kraštų. Gamtoje jis auga sausesnėse, saulėtose vietose, kur dirva gerai praleidžia vandenį. Europoje šis augalas ypač išpopuliarėjo XVII–XVIII amžiuje, o selekcininkai išvedė daugybę spalvų ir formų veislių. Šiandien jis auginamas soduose, vazonuose ir naudojamas skynimui. Mūsų klimato sąlygomis dauguma veislių gali žiemoti lauke, jei svogūnėliai pasodinti tinkamai ir neužmirksta.

Rytinis hiacintas išauga iš apvalaus, gana stambaus svogūnėlio ir pavasarį išleidžia mėsingus, blizgius, į dirvos paviršių išlinkusius lapus. Iš jų vidurio kyla tvirtas žiedynkotis, kurį vainikuoja tankus varpelio arba žvaigždiškų žiedų kekės pavidalo žiedynas. Žiedai gali būti balti, kreminiai, geltoni, rožiniai, raudoni, violetiniai arba mėlyni. Augalas dažniausiai būna nedidelis, tačiau jo žiedynas atrodo labai išraiškingai. Žydėjimo metu hiacintas skleidžia stiprų, saldų kvapą, todėl net vienas augalas pastebimai pripildo aplinką aromato.

Nors hiacintas pirmiausia yra lauko augalas, svogūnėliai dažnai pražydinami namuose vazonuose. Rinkitės šviesią, vėsesnę vietą prie lango, tačiau saugokite nuo įkaitusio stiklo, radiatorių ir karšto sauso oro. Vazoną verta pastatyti ant stabilaus paviršiaus, nes žiedynas gali būti sunkus ir augalas kartais išvirsta. Kambaryje pražydintas hiacintas ilgiau išsilaiko vėsiau, todėl venkite labai šiltų svetainės kampų. Lauke jis geriausiai auga saulėtoje lysvėje, alpinariume ar pavasarinėje vazonų kompozicijoje.

Augimo ir žydėjimo metu stebėkite dirvos drėgmę: palaistykite, kai viršutinis sluoksnis pradžiūsta, tačiau nepalikite vandens lėkštelėje. Laistykite prie dirvos, stenkitės nesušlapinti svogūnėlio kaklelio ir lapų sankaupos. Pražydusius žiedus galima nukirpti, kai jie pradeda vysti, bet lapus palikite, kol natūraliai pagels ir nudžius. Tuo metu svogūnėlis kaupia atsargas kitiems metams. Vazoniniams augalams augimo pradžioje tinka silpnas svogūniniams augalams skirtas trąšų tirpalas, tačiau pertręšti nereikia.

Hiacintai dažniausiai dauginami dukteriniais svogūnėliais, kurie susidaro prie pagrindinio svogūno. Juos atskirkite tik tada, kai lapai visiškai nudžiūsta ir augalas pereina į ramybės laikotarpį. Mažus svogūnėlius pasodinkite į purią, laidžią dirvą ir auginkite kelis sezonus, nes iki žydėjimo jie gali augti lėtai. Kai kurios veislės dukterinių svogūnėlių formuoja nedaug, todėl profesionaliai naudojami specialūs svogūnėlių paruošimo būdai. Sėklomis hiacintai dauginami retai, nes daigai iki žydėjimo auga ilgai ir ne visada išlaiko veislės požymius.

Viena dažniausių klaidų – hiacinto sodinimas sunkioje, nuolat šlapioje dirvoje, kur svogūnėlis pradeda pūti. Taip pat nereikėtų jo laikyti labai šiltame kambaryje arba statyti prie radiatoriaus, nes žiedynas greitai nuvysta, o žiedkotis ištįsta. Per anksti nukirpti žali lapai susilpnina svogūnėlį ir gali sumažinti kitų metų žydėjimą. Lauke svogūnėlius pasodinus per sekliai, juos gali iškelti šaltis. Nerekomenduojama aklai gausiai tręšti, nes vešlūs lapai ne visada reiškia stiprų žydėjimą.

Dažniausia hiacintų problema yra svogūnėlių puvinys, kurį skatina per didelė drėgmė, prastas drenažas arba pažeista sodinamoji medžiaga. Pažeisti svogūnėliai gali būti minkšti, nemalonaus kvapo, su rudomis ar vandeningomis dėmėmis, todėl juos geriau pašalinti. Kartais augalus apninka amarai, tripsai ar svogūninės erkutės, ypač laikant juos šiltai ir sausame ore. Pastebėję kenkėjus, pirmiausia nuplaukite augalą ir pašalinkite pažeistas dalis. Svarbiausia prevencija – sveiki svogūnėliai, saikingas laistymas, gera oro cirkuliacija ir švarūs įrankiai.

Hiacinto žiedynas gali būti toks kvapus, kad nedidelėje patalpoje aromatas kai kuriems žmonėms pasirodo per stiprus. Vazonuose parduodami svogūnėliai dažnai būna specialiai paruošti, kad pražystų žiemą arba ankstyvą pavasarį. Po žydėjimo jų nereikėtų iškart išmesti: lapams nudžiūvus svogūnėlį galima persodinti į sodą, nors kitais metais žiedynas gali būti mažesnis. Lauke hiacintai gražiausiai atrodo sodinami grupelėmis, o skirtingų spalvų veislės leidžia sukurti ryškias pavasarines dėmes. Žiedynus galima skinti, tačiau žiedadulkėms jautrūs žmonės turėtų elgtis atsargiai.

Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)

Dažniausiai užduodami klausimai

Geriausia juos sodinti vasaros pabaigoje arba rudenį, kol dirva dar nėra įšalusi. Parinkite saulėtą, neužmirkstančią vietą.

Žydėjimą gali susilpninti per anksti nukirpti lapai, prastas svogūnėlis, per mažai šviesos arba svogūnėlio puvinys. Po žydėjimo lapams leiskite natūraliai nudžiūti.

Taip, tačiau rinkitės specialiai pražydinimui paruoštą svogūnėlį, laikykite jį šviesiai ir vėsiai, o laistykite saikingai. Pražydęs augalas ilgiau žydės ne per šiltoje patalpoje.