Bijūnas
Paeonia lactiflora
Bijūnas – ilgaamžė lauko gėlė dideliais, kvapniais žiedais, kuri kasmet sugrįžta vis vešlesnė ir tampa tikra vasaros pradžios puošmena.
Laistymas
Bijūnus reikia laistyti saikingai, bet giliai, ypač sausros metu ir pirmaisiais metais po pasodinimo. Įsitvirtinę augalai paprastai pakelia trumpesnius sausus laikotarpius, tačiau žiedpumpurių formavimosi ir žydėjimo metu drėgmės trūkumas gali sumažinti žiedų dydį. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų šaknis. Reikia vengti nuolat šlapios, užmirkusios dirvos, nes bijūnų šaknys gali pradėti pūti. Laistyti geriausia prie šaknų, ne ant lapų.
Šviesa
Šiam augalui tinka dalinis pavėsis. Bijūnai geriausiai žydi saulėtoje vietoje, kur gauna bent 6 valandas tiesioginės šviesos per dieną. Jie gali augti ir lengvame pusiau pavėsyje, tačiau žiedų paprastai būna mažiau, o stiebai gali būti silpnesni. Ryto saulė ypač naudinga, nes greičiau nudžiovina lapus po rasos ar lietaus ir sumažina ligų riziką. Labai giliame pavėsyje bijūnas dažnai augina gražią lapiją, bet žydi menkai arba visai nežydi.
Saugumas
Nesaugus gyvūnams. Bijūnas nėra laikomas saugiu katėms ir šunims. Prarijus augalo dalių, ypač didesnį kiekį, augintiniams gali pasireikšti vėmimas, viduriavimas, seilėtekis ar bendras negalavimas. Paprastai gyvūnai bijūnų negraužia gausiai, tačiau smalsius augintinius verta stebėti, ypač kai augalas jaunas arba nupjauti žiedai laikomi vazoje namuose. Jei gyvūnas suėdė bijūno dalių ir pasijuto blogai, reikėtų kreiptis į veterinarą.
Sudėtingumas
Lengva priežiūra
Persodinimas ir žemė
Bijūnai dažniausiai ne persodinami kasmet, o sodinami ilgam laikui. Geriausias metas sodinti ar dalyti kerus yra ankstyvas ruduo. Dirva turėtų būti derlinga, puri, giliai įdirbta ir gerai drenuojama. Sodinant galima įmaišyti komposto, tačiau nereikėtų persistengti su šviežiu mėšlu ar labai stipriomis trąšomis. Svarbiausia nepasodinti per giliai: augimo pumpurai turi būti maždaug 3–5 cm po dirvos paviršiumi. Po persodinimo žydėjimas gali susilpnėti 1–2 sezonams.
Temperatūra ir drėgmė
Bijūnai puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato ir gerai žiemoja lauke. Jiems reikalingas šaltasis periodas, todėl tai nėra augalas, kurį reikėtų auginti šiltoje patalpoje. Pavasarį jauni ūgliai gali būti jautresni labai stiprioms vėlyvoms šalnoms, tačiau dažniausiai augalas atsigauna. Oro drėgmė paprastai nėra problema, bet per tankiai susodinti kerai ir nuolat šlapi lapai gali skatinti grybelines ligas. Rudenį nunykusius stiebus verta nupjauti ir pašalinti iš gėlyno.
Bijūnas
Paeonia lactiflora
Lauko
Laistymas
Bijūnus reikia laistyti saikingai, bet giliai, ypač sausros metu ir pirmaisiais metais po pasodinimo. Įsitvirtinę augalai paprastai pakelia trumpesnius sausus laikotarpius, tačiau žiedpumpurių formavimosi ir žydėjimo metu drėgmės trūkumas gali sumažinti žiedų dydį. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų šaknis. Reikia vengti nuolat šlapios, užmirkusios dirvos, nes bijūnų šaknys gali pradėti pūti. Laistyti geriausia prie šaknų, ne ant lapų.
Šviesa
Bijūnai geriausiai žydi saulėtoje vietoje, kur gauna bent 6 valandas tiesioginės šviesos per dieną. Jie gali augti ir lengvame pusiau pavėsyje, tačiau žiedų paprastai būna mažiau, o stiebai gali būti silpnesni. Ryto saulė ypač naudinga, nes greičiau nudžiovina lapus po rasos ar lietaus ir sumažina ligų riziką. Labai giliame pavėsyje bijūnas dažnai augina gražią lapiją, bet žydi menkai arba visai nežydi.
Bijūnas yra viena iš klasikinių sodo gėlių, kuri daugeliui asocijuojasi su senaisiais gėlynais, vasaros pradžia ir gausiai kvepiančiomis puokštėmis. Tai ilgaamžis daugiametis lauko augalas, galintis vienoje vietoje augti dešimtmečius, jei jam parenkama tinkama vieta. Dažniausiai soduose auginami žoliniai bijūnai, ypač Paeonia lactiflora veislės, kurios pasižymi stambiais žiedais, tvirtais kerais ir gera ištverme Lietuvos klimato sąlygomis. Bijūnai kilę iš Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos regionų, o kultūroje jie auginami jau labai seniai – tiek kaip dekoratyviniai, tiek kaip simbolinę reikšmę turintys augalai.
Sode bijūnas vertinamas ne tik dėl žiedų, bet ir dėl savo bendros formos. Pavasarį iš žemės išlenda rausvi arba tamsiai raudoni ūgliai, kurie vėliau išsiskleidžia į tankų, žalią kerą. Lapai dažniausiai būna karpyti, sodriai žali, dekoratyvūs net ir pasibaigus žydėjimui. Žydėjimo metu bijūnas tampa vienu ryškiausių gėlyno akcentų. Jo žiedai gali būti paprasti, pusiau pilnaviduriai arba labai pilnaviduriai, primenantys purias rožes. Spalvos varijuoja nuo baltos, švelniai rausvos ir kreminės iki sodriai rožinės, avietinės, raudonos ar koralinės. Daugelis veislių pasižymi maloniu, saldžiu kvapu, todėl bijūnai dažnai skinami puokštėms.
Vienas didžiausių bijūno privalumų – ilgaamžiškumas. Skirtingai nei daugelis trumpaamžių gėlių, bijūnas nemėgsta dažno persodinimo ir geriausiai jaučiasi tada, kai gali ramiai augti toje pačioje vietoje. Pirmus metus po pasodinimo jis gali žydėti silpnai arba visai nežydėti, nes tuo metu daug energijos skiria šaknų sistemai. Tačiau įsitvirtinęs bijūnas kasmet stiprėja, leidžia daugiau stiebų ir formuoja vis daugiau žiedpumpurių. Dėl šios priežasties bijūnus verta sodinti apgalvotai – ten, kur jie netrukdys kitiems augalams ir turės pakankamai vietos plėstis.
Bijūnai puikiai tinka tradiciniams gėlynams, sodyboms, natūralistiniams želdynams ir reprezentacinėms vietoms prie namo. Jie gražiai dera su vilkdalgiais, katžolėmis, rasakilomis, šalavijais, dekoratyviniais česnakais, snapučiais ir kitomis daugiametėmis gėlėmis. Kadangi bijūnai žydi palyginti trumpai, verta juos komponuoti su augalais, kurie dekoratyvūs kitu metu. Po žydėjimo bijūno lapija išlieka tvarkinga ir gali sudaryti gražų foną vėliau žydinčioms gėlėms.
Auginant bijūnus svarbu nepamiršti kelių pagrindinių taisyklių. Pirmiausia, jie mėgsta saulėtą vietą. Pavėsyje bijūnai gali augti, bet žydės gerokai silpniau. Antra, jiems reikia derlingos, bet neužmirkstančios dirvos. Ilgai stovintis vanduo gali pažeisti šaknis ir sukelti puvinį. Trečia, sodinant labai svarbus gylis. Jei bijūno šaknys pasodinamos per giliai, augalas gali daug metų auginti lapus, bet nežydėti. Pumpurai turėtų būti tik keli centimetrai po dirvos paviršiumi.
Bijūnas yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori patikimo, ilgaamžio ir labai dekoratyvaus lauko augalo. Jis nereikalauja kasdienės priežiūros, tačiau atsilygina įspūdingu žydėjimu, jei gauna saulės, tinkamą dirvą ir nėra be reikalo judinamas. Tai augalas, kuris su metais tampa vis vertingesnis – tarsi sodo investicija, kasmet dovanojanti vis gausesnius žiedus ir stiprų vasaros pradžios charakterį.
Dažniausiai užduodami klausimai
Dažniausia priežastis – per giliai pasodintas keras. Bijūno pumpurai turi būti tik keli centimetrai po žeme. Taip pat žydėjimą silpnina per mažai saulės, neseniai atliktas persodinimas, per jaunas augalas arba maisto medžiagų disbalansas. Jei bijūnas buvo neseniai padalytas, jam gali prireikti 1–2 metų įsitvirtinti.
Daugeliui pilnavidurių bijūnų atramos labai praverčia, nes dideli žiedai po lietaus apsunksta ir stiebai gali išgulti. Atramas geriausia pastatyti anksti pavasarį, kol keras dar nėra visiškai suaugęs. Taip stiebai natūraliai perauga per atramą, o gėlynas atrodo tvarkingiau.
Nužydėjusius žiedus galima nukirpti iš karto, kad augalas neeikvotų energijos sėkloms. Tačiau lapų ir stiebų nereikėtų nupjauti vasarą, nes jie maitina šaknis ir padeda pasiruošti kitų metų žydėjimui. Visą antžeminę dalį geriausia nupjauti rudenį, kai lapai pagelsta ir pradeda nykti.
