Sėjamasis žirnis
Pisum sativum
Sėjamasis žirnis – greitai auganti, vėsaus klimato daržovė, džiuginanti saldžiais žaliais ankštimis ir švelniais ūseliais. Jis puikiai tinka daržui, lysvei, pakeltai dėžei ar didesniam balkoniniam vazonui.
Laistymas
Laistykite tada, kai pradeda džiūti viršutinis dirvos sluoksnis, tačiau neleiskite žemei visiškai išdžiūti. Ypač svarbus tolygus drėkinimas žydėjimo ir ankščių formavimosi metu. Laistykite prie dirvos, geriausia ryte, ir venkite ilgai šlapios, užmirkusios žemės.
Šviesa
Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Sėjamasis žirnis geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur gauna bent kelias valandas tiesioginės šviesos per dieną. Šviesi vieta padeda augalui tvirtai augti, gausiai žydėti ir subrandinti daugiau ankščių. Aukštas veisles sodinkite taip, kad atramos ir augalai neužstotų vieni kitiems šviesos.
Saugumas
Saugus gyvūnams. Sėjamasis žirnis paprastai laikomas netoksišku žmonėms ir naminiams gyvūnams. Vis dėlto didelis suėstų žalių augalo dalių ar sėklų kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimų, todėl augintiniams neleiskite nuėsti viso augalo.
Sudėtingumas
Lengva priežiūra
Persodinimas ir žemė
Auginant lauke žirniai įprastai nepersodinami – sėklos sėjamos tiesiai į lysvę ar galutinį vazoną. Jei daigus auginate atskirai, persodinkite juos labai jausus, kol šaknys dar nesusipynusios, ir perkelkite su kuo didesniu žemės gumulu, nes žirniai nemėgsta šaknų judinimo.
Temperatūra ir drėgmė
Žirnis yra vėsaus sezono augalas ir geriausiai jaučiasi esant gaiviai, ne per karštai temperatūrai. Karšti orai gali sutrumpinti derėjimo laiką, o žiedai gali prasčiau megzti ankštis. Lauko drėgmės paprastai pakanka; svarbiau už didelę oro drėgmę yra gera oro cirkuliacija ir neužmirkstanti dirva.
Sėjamasis žirnis
Pisum sativum
Lauko
Laistymas
Laistykite tada, kai pradeda džiūti viršutinis dirvos sluoksnis, tačiau neleiskite žemei visiškai išdžiūti. Ypač svarbus tolygus drėkinimas žydėjimo ir ankščių formavimosi metu. Laistykite prie dirvos, geriausia ryte, ir venkite ilgai šlapios, užmirkusios žemės.
Šviesa
Sėjamasis žirnis geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur gauna bent kelias valandas tiesioginės šviesos per dieną. Šviesi vieta padeda augalui tvirtai augti, gausiai žydėti ir subrandinti daugiau ankščių. Aukštas veisles sodinkite taip, kad atramos ir augalai neužstotų vieni kitiems šviesos.
Sėjamasis žirnis (Pisum sativum) yra vienmetis pupinių šeimos augalas, nuo seno auginamas Europoje, Azijoje ir kituose vidutinio klimato regionuose. Tai viena seniausių žmonių kultivuojamų daržovių. Žirniai vertinami ne tik dėl saldžių sėklų, bet ir dėl gebėjimo šakniagumbiuose kaupti atmosferos azotą padedančias bakterijas. Dėl šios priežasties po žirnių auginimo dirvoje gali likti daugiau augalams prieinamo azoto.
Priklausomai nuo veislės, žirniai gali būti žemaūgiai arba užaugti gana aukšti. Aukštesnėms veislėms reikia atramų, prie kurių augalas kabinasi šakotais ūseliais. Žiedai dažniausiai balti, kartais su rausvu ar violetiniu atspalviu. Po žydėjimo susidaro žalios ankštys, kuriose bręsta apvalios sėklos. Valgomi gali būti ir jauni, dar švelnūs žirniai, ir pilnai išsivysčiusios sėklos, o cukrinių veislių ankštys dažnai vartojamos visos.
Auginimo vieta ir sėja
Žirniams parinkite saulėtą, nuo stiprių vėjų apsaugotą vietą. Jie geriausiai auga purioje, derlingoje, vandeniui laidžioje dirvoje, kurios reakcija yra neutrali arba silpnai rūgšti. Žirniai nemėgsta užmirkimo, todėl sunkioje molingoje žemėje verta pagerinti drenažą kompostu ir kitomis organinėmis medžiagomis.
Sėklas galima sėti tiesiai į dirvą anksti pavasarį, kai žemė pradžiūsta ir tampa tinkama dirbti. Vėsesnės sąlygos žirniams paprastai nėra problema, tačiau sudygusius daigus gali pažeisti stipresnės šalnos. Sėkite keliomis eilėmis ar etapais, kad derlius būtų ilgesnis. Sėklų nereikėtų užkasti per giliai, o pasėjus dirva turi būti tolygiai drėgna.
Priežiūros esmė
Jauniems augalams svarbiausia pakankama drėgmė, šviesa ir atrama. Aukštaūgiams žirniams atramą įrenkite kuo anksčiau, kad vėliau nepažeistumėte šaknų ir nesusipainiojusių ūglių. Tinka grotelės, virvelės, šakelės ar specialus tinklas. Dirvą aplink augalus galima mulčiuoti plonu komposto ar kitos organinės medžiagos sluoksniu – jis padės išlaikyti drėgmę ir slopins piktžoles.
• Laistykite reguliariai, ypač žydėjimo ir ankščių formavimosi metu.
• Tręškite saikingai, nes per daug azoto skatina lapų augimą, bet gali sumažinti ankščių gausą.
• Reguliariai ravėkite, tačiau nepurenkite dirvos giliai, kad nepažeistumėte negilių šaknų.
• Ankštis skinkite dažnai – tai skatina augalą formuoti naują derlių.
Dažnos klaidos
Viena dažniausių klaidų – žirnių auginimas visiškai pavėsyje. Tokiu atveju augalai ištįsta, prasčiau žydi ir dera. Ne mažiau žalingas perteklinis laistymas, kai dirva ilgai išlieka šlapia ir gali pradėti pūti šaknys. Taip pat nereikėtų ilgai laukti, kol ankštys taps labai stambios: peraugę žirniai dažnai būna kietesni, ne tokie saldūs, o pats augalas nustoja intensyviai megzti naujas ankštis.
Įdomūs faktai
Žirnis yra vienas svarbiausių augalų genetikos istorijoje. Jo požymius tyrinėjęs Gregoras Mendelis suformulavo pagrindinius paveldimumo dėsnius. Žirnių šaknys gyvena sąjungoje su azotą kaupiančiomis bakterijomis, todėl šis augalas naudingas sėjomainoje. Šviežiai nuskinti žirniai dažnai būna saldesni už ilgiau laikytus, nes po derliaus nuėmimo jų cukrūs palaipsniui virsta krakmolu.
Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)
Dažniausiai užduodami klausimai
Žirnius sėkite anksti pavasarį, kai dirva jau pradžiūvusi ir ją galima lengvai įdirbti. Jei norite ilgesnio derliaus, sėkite keliomis savaitėmis atskirtais etapais.
Ne visoms veislėms. Žemaūgiai žirniai dažnai išsilaiko patys, tačiau aukštaūgiams būtinos grotelės, tinklas, virvelės ar kitos atramos, prie kurių galėtų kabintis ūseliais.
Dažniausios priežastys – per karšti orai, per daug azoto, trūkstanti drėgmė arba nepakankamas apdulkinimas. Užtikrinkite reguliarų laistymą, saulėtą vietą ir venkite gausiai azotu tręšti.
