Storalapis kiaušiniškasis
Pachyphytum oviferum
Storalapis kiaušiniškasis – išskirtinis sukulentas apvaliais, tarsi vaškiniais kiaušiniais primenančiais lapais. Dėl pudrinio apnašo ir lėto augimo jis puikiai tinka saulėtai palangei bei kolekcininkams, ieškantiems neįprastos, bet nesunkiai prižiūrimos rūšies.
Laistymas
Laistykite retai, bet gausiai: palaukite, kol substratas visiškai išdžius, tada palaistykite taip, kad vanduo ištekėtų pro vazono skylutes. Po kelių minučių išpilkite vandenį iš lėkštelės. Šiltuoju ir šviesiuoju metų laiku laistymas gali būti dažnesnis, o žiemą, laikant vėsiau ir esant mažiau šviesos, vandens reikia gerokai mažiau. Visada vertinkite ne kalendorių, o substrato būklę ir augalo tvirtumą.
Šviesa
Šiam augalui reikia saulėtos vietos. Augalui reikia daug ryškios šviesos, geriausia kelių valandų tiesioginės saulės per dieną. Prie tiesioginės saulės pratinkite palaipsniui, ypač jei jis atkeliavo iš prekybos vietos ar buvo augintas šešėlyje. Trūkstant šviesos augalas ištįsta, lapai išsidėsto rečiau ir gali prireikti papildomo apšvietimo. Vasarą vidurdienio saulėje ant labai karšto stiklo stebėkite lapus, tačiau visiškai nuo šviesos jo nestumkite.
Saugumas
Saugus gyvūnams. Storalapis kiaušiniškasis paprastai laikomas netoksišku katėms ir šunims, todėl tinkamas namams, kuriuose gyvena augintiniai. Vis dėlto augalo nereikėtų leisti graužti: sultingi lapai gali sukelti virškinimo diskomfortą, o nulaužtos dalys bus pažeistos. Po priežiūros nusiplaukite rankas, ypač jei naudojote augalų apsaugos priemones. Saugokite vazoną nuo vaikų ir augintinių, kad jis nebūtų nuverstas ar sudaužytas.
Sudėtingumas
Lengva priežiūra
Persodinimas ir žemė
Persodinkite pavasarį arba vasaros pradžioje, kai augalas pradeda aktyviau augti, ir tik tada, kai vazonas tampa per ankštas arba substratas praranda purumą. Rinkitės tik šiek tiek didesnį vazoną su drenažo skylute. Tinka kaktusams ir sukulentams skirtas mišinys, papildytas mineralinėmis dalelėmis, pavyzdžiui, perlitu, pemza ar stambiu smėliu. Po persodinimo kelias dienas nelaistykite, kad galimi šaknų pažeidimai apdžiūtų ir sumažėtų puvinio tikimybė.
Temperatūra ir drėgmė
Šiltuoju metu augalas gerai jaučiasi įprastoje kambario temperatūroje, o žiemą jam naudinga šviesi, vėsesnė ir sausesnė vieta. Stenkitės, kad temperatūra nenukristų iki šalnų lygio, nes sultingi lapai gali būti pažeisti šalčio. Specialiai didinti oro drėgmės nereikia, o purškimas gali palikti dėmes ant vaškinio apnašo ir sudrėkinti skrotelę. Vėsesnėje patalpoje laistykite ypač atsargiai ir užtikrinkite gerą oro judėjimą.
Storalapis kiaušiniškasis
Pachyphytum oviferum
Sukulentai ir kaktusai
Laistymas
Laistykite retai, bet gausiai: palaukite, kol substratas visiškai išdžius, tada palaistykite taip, kad vanduo ištekėtų pro vazono skylutes. Po kelių minučių išpilkite vandenį iš lėkštelės. Šiltuoju ir šviesiuoju metų laiku laistymas gali būti dažnesnis, o žiemą, laikant vėsiau ir esant mažiau šviesos, vandens reikia gerokai mažiau. Visada vertinkite ne kalendorių, o substrato būklę ir augalo tvirtumą.
Šviesa
Augalui reikia daug ryškios šviesos, geriausia kelių valandų tiesioginės saulės per dieną. Prie tiesioginės saulės pratinkite palaipsniui, ypač jei jis atkeliavo iš prekybos vietos ar buvo augintas šešėlyje. Trūkstant šviesos augalas ištįsta, lapai išsidėsto rečiau ir gali prireikti papildomo apšvietimo. Vasarą vidurdienio saulėje ant labai karšto stiklo stebėkite lapus, tačiau visiškai nuo šviesos jo nestumkite.
Storalapis kiaušiniškasis, moksliniu pavadinimu Pachyphytum oviferum, kilęs iš Meksikos. Gamtoje jis auga sausuose, akmenuotuose kalnų šlaituose ir kitose vietose, kur vanduo neužsilaiko. Jo aplinka pasižymi ryškia saule, didesniais temperatūros svyravimais ir ilgais sausesniais laikotarpiais. Būtent tokios sąlygos nulėmė storus lapus, gebančius sukaupti drėgmę, ir jautrumą perlaistymui. Kambariuose augalas prisitaiko lengvai, jei jam suteikiama daug šviesos bei purus, greitai išdžiūstantis substratas.
Tai nedidelis, dažniausiai lėtai augantis sukulentas, formuojantis trumpą stiebą arba iš jo kylančią lapų skrotelę. Jo lapai stori, ovalūs ar kiaušiniški, dažnai melsvai žali, padengti balkšvu vaškiniu apnašu. Šis apnašas lengvai nusitrina nuo prisilietimo, todėl lapų geriau be reikalo neliesti. Subrendęs augalas gali išauginti svyrantį žiedynstiebį su smulkiais varpelio formos žiedais. Žiedai paprastai būna rausvi, oranžiniai ar rausvai gelsvi, o jų spalva priklauso nuo augalo formos ir augimo sąlygų.
Geriausia vieta – pietinė, pietvakarinė arba vakarinė palangė, kur augalas gauna daug natūralios šviesos. Ant labai karštos pietinės palangės vasarą pirmosiomis savaitėmis po įsigijimo reikėtų stebėti, ar lapai neparausta ir neatsiranda nudegimų. Jei šviesos mažai, stiebas gali ištįsti, o lapų skrotelė prarasti kompaktiškumą. Venkite tamsių lentynų, drėgnų vonios kambarių ir vietų šalia nuolat šildančio radiatoriaus. Augalui patinka gera oro cirkuliacija, tačiau jo nereikėtų statyti į šaltą skersvėjį.
Kasdienės priežiūros šiam sukulentui reikia nedaug. Laistykite tik tada, kai substratas visiškai išdžiūsta, o laistydami sudrėkinkite žemę visame vazone ir leiskite vandens pertekliui išbėgti. Vandens nelaikykite lėkštelėje ir nepilkite jo ant lapų, nes drėgmė skrotelėje gali paskatinti puvimą. Nuvytusius lapus atsargiai pašalinkite tik tada, kai jie visiškai nudžiūsta. Augimo laikotarpiu retkarčiais galima naudoti silpną sukulentams skirtų trąšų tirpalą, tačiau žiemą tręšti nereikia.
Patikimiausias dauginimo būdas – lapų arba stiebo auginių įšaknijimas. Sveiką lapą reikia nuimti atsargiai, kad jis atsiskirtų visas, nes pažeista jo dalis dažnai nebesuformuoja naujo augalo. Nupjautą ar atskirtą dalį kelias dienas palaikykite sausai, kol pjūvis apdžius, tada padėkite ant sauso, puraus substrato. Laistyti pradėkite tik pasirodžius šaknims arba mažai lapų rozetei. Dauginant iš lapų reikia kantrybės, nes naujas augalas formuojasi lėtai ir pradžioje yra labai mažas.
Dažniausia klaida – per dažnas laistymas pagal kalendorių, nepatikrinus, ar žemė išdžiūvusi. Ne mažiau žalingas yra sunkus, durpingas substratas, ilgai laikantis vandenį aplink šaknis. Augalas taip pat nukenčia nuo per mažai šviesos: jo stiebas ištįsta, lapai tampa retesni, o natūrali spalva blanksta. Dažnas lapų valymas nuima apsauginį apnašą ir palieka dėmes. Neskubėkite persodinti į didelį vazoną, nes jame drėgmė išsilaiko ilgiau ir padidėja puvinio rizika.
Pagrindinė problema yra šaknų arba stiebo puvinys, dažniausiai atsirandantis dėl perteklinės drėgmės, prasto drenažo ar vėsos kartu su laistymu. Įtartinai minkštas, tamsėjantis audinys rodo, kad augalą reikia išimti iš vazono ir patikrinti šaknis. Iš kenkėjų kartais pasitaiko miltuotųjų skydamarių, ypač lapų pažastyse ir ant šaknų. Juos galima nuvalyti vatos pagaliuku, sudrėkintu tinkama priemone, o stipriau pažeistą augalą izoliuoti. Reguliariai apžiūrėkite lapų apačią, tačiau nepurkškite augalo profilaktiškai be reikalo.
Pachyphytum pavadinimas siejamas su storais lapais, o rūšies epitetas oviferum reiškia kiaušinius nešantį arba kiaušinišką, todėl jis labai tiksliai apibūdina augalo išvaizdą. Lapų paviršiuje esantis miltingas apnašas saugo nuo perteklinės saulės ir drėgmės praradimo. Jis nėra purvas, todėl jo nereikėtų šveisti ar blizginti. Kai kurie augalai auginami kartu su artimomis Pachyphytum rūšimis arba jų hibridais, todėl lapų forma ir spalva gali šiek tiek skirtis. Geromis sąlygomis žiedynas pasirodo po vėsesnio, sausesnio poilsio laikotarpio.
Šaltiniai: Wikipedia, Plants of the World Online (Kew)
Dažniausiai užduodami klausimai
Laistykite tik visiškai išdžiūvus substratui. Dažnumas priklauso nuo šviesos, temperatūros, vazono ir metų laiko, todėl patikimiau tikrinti žemę, o ne laikytis nustatyto grafiko.
Lengvas raukšlėjimasis dažniausiai rodo, kad augalas sunaudojo sukauptą vandenį ir jam reikia laistymo. Tačiau jei lapai minkšti, tamsėja ar augalas ilgai stovi šlapioje žemėje, priežastis gali būti šaknų puvinys.
Geriau liesti kuo rečiau. Lapus dengiantis balkšvas vaško apnašas lengvai nusitrina, o pirštų žymės gali likti visam laikui, nors pačiam augalui tai paprastai nepakenkia.
